Gerovės planavimas: iššūkiai ir problemos su kuriomis susiduriama šiandien

Visos pasaulio šalys savarankiškai pasirenka tokias mokesčių sistemas, kurios užtikrintų tiek valstybių, tiek viešųjų poreikių tenkinimą. Tačiau, patys mokesčių mokėtojai mokesčių pavidalu linkę atiduoti kuo mažesnę savo gerovės dalį ir tame nėra nieko keisto: visų pirštai – lenkti į save. Be to, nei teisinė, nei moralinė pareiga mokėti daugiau mokesčių neegzistuoja. Dėl to natūralu, kad paskutiniais dešimtmečiais, globalėjant ekonomikai ir didėjant asmenų mobilumui, gerovės ir mokesčių planavimas buvo sparčiausiai plintanti tendencija. Šiandien, susiduriant su ekonomikos iššūkiais bei finansų krizės padariniais, kenčiant didėjantį mokestinių lėšų trūkumą, valstybės skelbia karą mokesčių planuotojams ir intensyviai ieško instrumentų, kurie padėtų susigrąžinti prarandamas mokestines lėšas. Atrodo, kad gana ilgą laiką mokesčių planavimą toleravusios šalys dabar keičia savo pozicijas ir mokestinėje sferoje sparčiai keičia teisės aktus: didina mokesčių tarifus, plečia mokesčių bazes, griežtina skaidrumo ir viešumo reikalavimus, didina mokesčių administratorių įgaliojimus.

Mokesčių planavimas arba kodėl už sėkmę reikia mokėti daugiau?

Visi pajamas gaunantys, pelną generuojantys ar turtą turintys subjektai vienu ar kitu būdų sumoka atitinkamą mokesčių dalį. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau valstybių apima Robino Hudo sindromas: siekis labiau pasiturinčius gyventojus (angl. high-net-worth individuals) apmokestinti didesniais mokesčiais arba jiems nustatyti papildomą grynosios vertės turto mokestį (angl. net wealth tax). Tačiau ar tai iš tikrųjų sprendžia šią problemą? Veikiausiai – ne. Tenka pripažinti: tai tik didina mokesčių planavimo ar net slėpimo bei vengimo mastus. Ko gero, visi girdėjo apie garsaus prancūzų aktoriaus Gerard Depardieu emigraciją į Rusiją, po to, kai Prancūzija ėmėsi mokesčių reformų. Tačiau tokie pavieniai atvejai, jokiu būdu neatspindi tikrųjų mastų, nes dauguma linkę veikti tyliai. Kad ir kokių mokesčių reformų būtų ėmusios kitos šalys, tenka pripažinti, jog lydere kol kas lieka jau minėtoji Prancūzija: 2012 metų pabaigoje šalyje buvo padidinti mokesčių tarifai, kurie nuo 2013 metų mokestinio laikotarpio mokestinę naštą Prancūzijos rezidentams ir jų gaunamoms pajamoms padidino net iki 75%. Taip pat panaikinta nemaža dalis dovanojimo ir paveldėjimo mokesčių lengvatų, padidinti tarifai Prancūzijoje esančiam nekilnojamam turtui. Maža to, pasigirdo siūlymų atimti iš Prancūzijos piliečių jų pilietybę, jei jie savo rezidavimo vietą mokesčių tikslais yra perkėlę į tikslinėse teritorijas. Neatsilikti nusprendė ir JAV: pasiturintiems gyventojams iki 39,6% padidino gyventojų pajamų mokesčio tarifą, turto vertės padidėjimo mokestį – iki 20%, o dovanojimo – iki 40%. Jungtinė Karalystė irgi pasekė šiuo keliu: įvedė naują metinį mokestį užsienio bendrovėms ir kitiems vienetams, turintiems didelės vertės gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą šalyje bei nustatė 28% turto vertės padidėjimo mokestį, kuris privalės būti mokamas parduodant šį turtą. Vokietija, Meksika, Šveicarija, Ukraina ir daugelis kitų šalių visame pasaulyje taip pat nustatė įvairius mokesčius ne tik brangiam nekilnojamam turtui, bet ir kitoms prabangos prekėms: antikvariniams ar sportiniams automobiliams, juvelyriniams dirbiniams, meno kūriniams. Dėl to, atsižvelgiant į tokias tendencijas, tenka pripažinti tai, kad mokesčių planavimas praktiškai tampa nebe tendencija, o būtinybe. Juk vargu, ar teisinga atiduoti pusę, o karatais ir didesnę dalį, to, ką taip sunkiai reikėjo uždirbi. Nors tokiomis permainomis čia dar nekvepia ir Lietuva kol kas turėtų išlikti patrauklia jurisdikcija mokesčius planuojantiems asmenims, tačiau, pasaulyje stebint tokius procesus, savaime kyla klausimas: ką ateityje pasiūlys Vyriausybės tyliai planuojama mokesčių reforma? Taigi, planuojant savo gerovę, visada reikia skaičiuoti žingsnius ir planuoti jau šiandien, nes rytoj, paprasčiausia, jau gali būti tam per vėlu.

Jus seka mokesčių administratorius

Kita pasaulyje vyraujanti tendencija: duomenų apie mokesčių mokėtojus išviešinimas. Vis dažniau nustatomos papildomos prievolės mokesčių mokėtojams teikti daugiau duomenų apie sudaromus sandorius, turtą bei gaunamas pajamas ar atidaromas sąskaitas užsienio šalių finansų įstaigose. Kartu plečiama ir mokesčių administratorių diskrecija. Veiksmų imamasi ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu, prieš mokesčių mokėtojus, siekiančius minimizuoti mokestines prievoles ir bandančius pasinaudoti užsienio jurisdikcijų teikiamais privalumais. Kovodamos su jais, kai kurios šalys netgi sugebėjo priversti pasidalinti turima informacija tas jurisdikcijas, kuriose ji buvo griežtai saugoma ir kurios, atrodė, tokios informacijos niekada neatskleis. Šioje srityje kol kas agresyviausiai nusiteikusios JAV. Ši šalis ne tik sugebėjo priversti Šveicariją, Lichtenšteiną, Singapūrą, Honkongą, Panamą bei Šveicariją teikti informaciją apie JAV piliečių sąskaitas šių šalių bankuose ar išskaičiuoti atitinkamus mokesčius nuo lėšų, laikomų tokiose sąskaitose, bet ir premijuoja asmenis, išskundžiančius mokesčių nemokančius piliečius, į pagalbą pasitelkia įvairius dvišalius susitarimus bei kitas priemones. Gresiančios sankcijos taip pat skamba bauginančiai – 75% nuslėptų mokesčių. Taigi, nors naujausi Lietuvos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimai taip pat susiję su VMI diskrecijos išplėtimu bei papildomos informacijos teikimu, atrodo, jog kol kas mokesčių mokėtojai gali pasinaudoti įvairiomis teisės aktų spragomis bei procedūrų netobulumu ir toliau planuoti savo mokestines prievoles. Tačiau klysti yra žmogiška, o įvairūs teisės aktų reikalavimai galvas susukti gali net ir labai patyrusiems verslininkams, dėl to, svarbu nepamiršti, kad tinkamam gerovės planavimui – būtina pasitarti su kompetentingu specialistu.

Ką rinktis: filantropinius ar patikėtinių fondus?

Atsižvelgiant į naujausias apmokestinimo tendencijas, itin populiarėja įvairūs fondai ar kiti pusiau juridinės teisinės formos instrumentai. Ko gero, kol kas populiariausi ir labiausiai žinomi: filantropiniai bei patikėtinių fondai (angl. trust). Tokios investicijos gali pasitarnauti įvairiais tikslais ir duoti žymiai didesnę grąžą, t.y. ne tik mokestinę. Šie fondai gali būti naudojami labdarai, šeimos vienijimo, išsilavinimo finansavimo, turto saugojimo bei vystymo tikslais, mokesčių bei gerovės planavimui, verslo įtakingumo ar prekės ženklo žinomumo didinimui ir pan. Viena labiausiai pažengusių šalių, kurioje sukurta lanksti teisinė aplinka filantropinei veiklai – Nyderlandai. Istoriškai susiklostė, kad Nyderlanduose tikslinių fondų veikla yra laikoma privačia sritimi, į kurią valstybė kišasi itin mažai, o įsteigi fondai išlieka Nyderlandų jurisdikcijoje, net jei jų nariai yra kitų šalių rezidentai ar tokie fondai yra valdomi iš užsienio. Priklausomai nuo pasirinktos fondo formos bei valdymo struktūros gali būti pasinaudojama tokais privalumais, kaip atleidimas nuo metinių ataskaitų teikimo, informacijos išviešinimo minimalumas, mokestinių prievolių minimizavimas ir pan.
JAV, Jungtinėje Karalystėje ar Kanadoje ir kitose bendrosios teisės tradicijos šalyse kur kas populiaresni patikėtinių fondai. Steigiant juos, turtas perleidžiamas valdyti tretiesiems asmenis, o šie jį privalo naudoti taip, kad būtų užtikrinami naudos gavėjų interesai, kuriais pasirūpinti siekia šio fondo steigėjas. Tokio planavimo tikslas – ne tik bendras gerovės paketas, bet ir įvairios mokestinių prievolių mažinimo galimybės. Vis dėlto, tai, kas tinka bendrosios teisės šalims, vargu ar gerai veikia ir civilinės teisės tradicijos šalyse. Užsienyje įkurtas patikėtinių fondas paprasčiausiai gali būti laikomas neegzistuojančius, nes pagal kitų šalių nacionalinę teisę jis neturės juridinio asmens statuso. Įvairios šalys tokias problemas sprendžia skirtingai: Malta, Liuksemburgas, Italija, Šveicarija, Nyderlandai ir dar keltas pasaulio šalių ratifikavo Hagos konvenciją dėl patikėtinių fondų, todėl jie pripažįstami, jei buvo įsteigti tose užsienio šalyse, kurioje tokia galimybė numatyta ir yra laikomasi visų teisės reikalavimų. Nepaisant to, patikėtinių fondų pripažinimo problema lieka neišspręsta – dauguma pasaulio šalių neprisijungė prie šios konvencijos ir paprasčiausiai dažnai ignoruoja tokių fondų egzistavimą. Be to, daugumoje paminėtų šalių tokių fondų steigimo galimybės pagal nacionalinę teisę itin ribotos. Pavyzdžiui, Nyderlandai tokią galimybę suteikia, Prancūzija su Liuksemburgu siūlo alternatyvas patikėtinių fondams, tačiau šios specifines sandorių ar fondų formos, ženkliai skiriasi nuo naudojamų bendrosios teisės tradicijos šalyse dėl jiems taikomų apribojimų ir reikalavimų, Italijoje tokią galimybę numato teismų praktika. Tačiau, pavyzdžiui, Graikijoje, Ispanijoje, ar Lietuvoje investavimo pasekmes į užsienio patikėtinių fondus sunku būtų prognozuoti. Tai gali implikuoti ne tik nepageidautinus mokestinius reiškinius, bet ir patikėtinių fondų absoliutų ignoravimą, nes panašaus nacionalinio reglamentavimo paprasčiausiai nėra, o prie Hagos konvencijos neprisijungta. Dėl to, turtas patikėtinių fonduose gali būti įšaldomas neribotam laikui. Pavyzdžiui, Lietuvoje su banku bandęs bylinėtis patikėtinių fondas apskirtai buvo pripažintas subjektu neturinčiu civilinio veiksnumo, todėl ieškinys paliktas nenagrinėtu. Kitose šalyse taip pat laikoma, kad tokie fondai neturi subjektinių teisių, todėl toks gerovės planavimas lieka itin rizikingas. Taigi prieš renkantis tokias investicijų ir planavimo formas būtina pasitarti su kompetentingais tarptautinės teisės specialistais.

Paveldėjimo planavimas – tinkamai suplanuotos gerovės būtinybė

Kita ne mažiau svarbi tendencija – paveldėjimo planavimas. Kiekvienas asmuo savo gyvenimo laikotarpiu gauna pajamas, sukaupia tam tikrą turtą ir sumoka atitinkamus mokesčius, tačiau mirties atveju daugelyje pasaulio šalių jo įpėdiniai priimdami palikimą turi sumokėti ir paveldėjimo mokesčius. Dėl to, mokestinių prievolių atžvilgiu ne mažiau svarbus yra paveldėjimo planavimas. Žinoma, paveldėjimo planavimą gali lemti ne tik mokestinė aplinka, bet ir šalies teisinės tradicijos, religiniai įsitikinimai bei kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, vienose šalyse griežtai nustatytos įpėdinių eilės ir jiems tenkančios dalys, kitose suteikiama beveik absoliuti testamentinė laisvė. Taigi, atitinkamai planuojant paveldėjimą, turtą galima perleisti ne tik giminaičiams, bet ir juridiniams asmenims, dalį turto prieš mirtį padovanoti, pavesti turtą administruoti, atidaryti bendras sąskaitas ar įkurti patikėtinių fondus (angl. trust) bei pasitelkti kitas priemones. Šios ir įvairios kitos tendencijos jau seniai pastebimos vakarų šalyse, tačiau panašu, kad netolimoje ateityje Lietuvoje taip pat atsiras būtinybė pradėti naują paveldėjimo planavimą. Po nepriklausomybės atgavimo susikurta gerovė, vis dar laikomas pirmosiose rankose, todėl akivaizdu, jog norint ją išsaugoti ateinančioms kartoms, ne vienam asmeniui teks keisti mąstymo būdą ir ieškoti priemonių, kurios užtikrintų tiek palikėjo norus, tiek paveldėtojų interesus, nes tokių instrumentų kaip testamentai paprasčiausiai nebepakaks. Žinoma, turint kuo daugiau laiko, galima optimaliau suplanuoti ir apsvarstyti įvairesnes galimybes, o kartu minimizuoti ir mokestines prievoles. Viską paliekant paskutinėms akimirkoms rizikuojama, kad bus pasirinkti tokie paveldėjimo instrumentai, kurių keliamos problemos užgoš galimą naudą arba turtas įpėdinimas bus padalintas pagal įstatymus ir tarp jų galės atsirasti tokių asmenų, su kuriais dalintis nebuvo nei norėta, nei planuota.

Lietuviai vis dar ankstyvoje gerovės planavimo paauglystės stadijoje

Atsižvelgiant į vyraujančias tendencijas, galima teigti, jog lietuviai vis dar gana rezervuotai išnaudoja įvairias apmokestinimo galimybes. Ne retai susiduriama su stereotipais, kad investicijos užsienyje, tai paprasčiausias mokesčių slėpimas, o ne gerovės planavimas ar mokesčių optimizavimas, todėl investavimas užsienio šalyse vertinamas skeptiškai bei laikomas paskutine galima alternatyva. Žinoma atvejų būna įvairių, todėl viskas priklauso nuo siekiamo tikslo. Dėl to, patartina laiku apsispręsti dėl norimo rezultato ir pasirinkti tinkamas investavimo, kaupimo priemones, jog, atėjus laikui mokėti mokesčius, nereikėtų valstybei atiduoti didžiosios dalies turto vertės bei būtų galima ir toliau ramiai miegoti naktimis. Be to, pasinaudoti galima ne tik visais globalėjančio pasaulio privalumais, bet ir Lietuvos mokesčių teisės aktų teikiamomis galimybėmis. Nors nemaža dalis asmenų skundžiasi didele mokestine našta Lietuvoje, tačiau svarbu pabrėžti, kad pajamos apmokestinamos fiksuotu 15% tarifu, o atskiroms pajamų rūšims numatytos įvairios lengvatos, kurias naudojant kūrybiškai sėkmingai galima optimizuoti mokėtinus mokesčius. Taip pat Lietuvoje bent jau kol kas bei artimiausiu metu neturėtų būti taikomi specialūs prabangaus turto, kapitalo prieaugio ar grynosios turto vertės mokesčiai. Neseniai įvestas prabangaus nekilnojamo turto mokestis tik įrodė, jog protingai mokesčius planuojantys gyventojai gali apeiti numatytus reikalavimus, jei savo situacijos įvertinimo nepaliko mokesčio sumokėjimo išvakarėms. Planuojant savo gerovę nacionaliniu lygmeniu, galima pasinaudoti ir įvairiomis turto perleidimo galimybėmis, kurios, skaidant perleidžiamą turtą, optimizuoja mokestinę naštą. Pavyzdžiui, periodiškas sumų iki 8000 Lt dovanojimas arba turto palikimas įpėdiniams, sudarant testamentus, pasirenkant jų formas, vykdytojus ir atitinkamai paskirstant turtą, gali ne tik optimizuoti mokesčius, bet ir padėti teisėtai jų visiškai išvengti. Nepaisant to, Lietuvoje įprasta rinktis tradicinius veiklos modelius, kurie dažniausia kainuoja daugiausiai, nes pareikalauja nemenkų mokestinių kaštų. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pareiga mokėti daugiau niekur neįtvirtinta, todėl svarbu tinkamai apskaičiuoti mokestinę naštą ir pasirinkti palankiausią mokesčių jurisdikciją arba laiku kreiptis pagalbos į mokesčių konsultantus. Bet kuriuo atveju svarbu nepriimti skubotų sprendimų ir, viską apgalvojus, nuosekliai ir racionaliai planuoti.

Santrauka

2013 metais prasidėję apmokestinimo pokyčiai neabejotinai lems tai, kad asmenims, kurie yra investavę tokiose šalyse kaip Prancūzija, JAV bei Jungtinė Karalystė ir nebūtinai esantiems šių šalių rezidentais, ateinantys metai bus gerokai sudėtingesni. Šiose šalyse, kaip ir daugumoje kitų, jau įsigaliojo įvairūs mokesčių teisės aktų pakeitimai, nustatantys ne tik naujus mokesčius, bet ir padidinantys jų tarifus, plečiantys mokestinę atsakomybę bei administracinę naštą. Nors minėti pokyčiai yra orientuoti į bendrą apmokestinimo sistemą, tačiau jie, neabejotinai, labiausiai palies pasiturinčius gyventojus. Atsižvelgiant į pasaulyje vyraujančias apmokestinimo tendencijas bei iš jų sekantį gerovės planavimą, galima teigti, jog lietuviai vis dar rezervuotai išnaudoja įvairias apmokestinimo galimybes. Investavimas užsienio šalyse vertinamas skeptiškai bei laikomas paskutine galima alternatyva, nes Lietuvoje dažnai vyrauja stereotipas, jog investicijos užsienyje, tai paprasčiausias mokesčių slėpimas, o ne gerovės planavimas ar mokesčių optimizavimas. Nepaisant to, mokesčių planavimo galimybės nacionaliniu lygiu taip pat daugumai skamba egzotiškai ir yra vertinamos gana rezervuotai. Taigi susidaro įspūdis, jog priimtiniau yra kalbėti apie didelę mokestinę naštą, o ne apie galimus jos mažinimo būdus. Galima teigti, jog lietuviai vis dar yra ankstyvoje gerovės planavimo stadijoje, nes nesugeba tinkamai pasinaudoti jiems suteikiamomis galimybėmis. Tačiau viskas, ko reikia: laiku apsispręsti dėl siekiamo rezultato ir pasirinkti tinkamas investavimo, kaupimo priemones, dėl to, atėjus laikui mokėti mokesčius, valstybei nereikės atiduoti didžiosios dalies turto vertės bei bus galima ir toliau ramiai miegoti naktimis.