Ar įmonių komercinės paslaptys ir kita konfidenciali informacija bus apsaugota?

Nuo 2018 m. birželio 1 d. įsigaliojęs įstatymas įgyvendina 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2016/943 dėl neatskleistos praktinės patirties ir verslo informacijos (komercinių paslapčių) apsaugo nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo (toliau – direktyva). Įsigaliojęs įstatymas reguliuoja komercinių paslapčių, kurios yra tik viena iš konfidencialios informacijos rūšių, teisinę apsaugą. Įstatymu nieko nepasisakyta apie kitos konfidencialios informacijos apsaugą. Tačiau verslui gali būti svarbu apsaugoti ne tik komercines paslaptis, bet ir kitą konfidencialią informaciją. Taigi ar komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo (toliau – įstatymas) dėka bus apsaugota įmonių komercinės paslaptys ir kita konfidenciali informacija?

Komercinės paslapties santykis su konfidencialia informacija

Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo. Bylose dėl komercinių paslapčių teisinių santykių tais atvejais, kai tarp konfidencialios informacijos esama duomenų, kurie tuo pat metu yra įmonės komercinė paslaptis, atitinkamos informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas – įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius.[1]

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog informacija būtų laikoma komercine paslaptimi, ji turi atitikti šiuos požymius: 1) informacija turi būti slapta (nevieša); 2) informacija turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama; 3) informacija turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma.[2]

Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas nepadeda apsaugoti kitos konfidencialios informacijos

Vertinga verslui yra ne vien komercinės paslaptys, tačiau ir kita konfidenciali informacija, pavyzdžiui, informacija apie darbuotojus (jų sveikatos duomenys, atlyginimai, asmens kodai, gyvenamosios vietos adresai ir pan.) bei kita įmonės informacija (informacija apie įmonės turto apsaugos organizavimą, signalizacijos sistemą, kompiuterių bei kitos kompiuterinės informacijos apsaugos sistemą, nuolaidų sistemą ir pan.). Tokia informacija įmonėse laikytina konfidencialia, tačiau ji neatitinka aukščiau minėtų komercinės paslapties požymių ir nėra laikoma komercine paslaptimi. Tačiau verslui svarbu apsaugoti tiek vieną, tiek kitą, žinoma, imantis skirtingų apsaugos priemonių. Galima būtų tikėtis, jog įsigaliojęs įstatymas padės įmonėms apsaugoti savo komercines paslaptis. Vis dėlto, išanalizavus direktyvą ir įstatymą, pastebėta, kad ne viskas yra perkeliama į nacionalinę teisę. Be to, įstatymas nedetalizuoja kaip ūkio subjektui elgtis dar iki komercinės paslapties perdavimo ir kaip ja naudotis, kad būtų išsaugota įmonės komercinė paslaptis.

Pažymėtina, kad direktyva tiesiogiai nurodo, jog valstybės narės pagal direktyvos 8 straipsnį nustato taisykles dėl senaties terminų, taikomų materialiniams reikalavimams ir ieškiniams dėl direktyvoje numatytų priemonių, procedūrų ir teisių gynimo priemonių taikymo. Tačiau Lietuva pateikė įstatymo projektą, kuriame nėra nurodytų senaties terminų. Už tai Lietuvai gali kilti net tam tikros sankcijos už netinkamą direktyvos perkėlimą. Be to, iš direktyvos nėra perkeliama pažeidėjo sąvoka, vietoj sandėliavimo vartojama laikymas arba saugojimas. Taip pat direktyva plačiau pasisako apie laikinąsias apsaugos priemones ir tikslingiau nurodo kokią piniginę kompensaciją turi sumokėti pažeidėjas.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog įstatymas išplečia komercinės paslapties sąvoką, kartu nurodydamas kokia informacija nėra laikoma komercine paslaptimi. Nurodant kas nėra laikoma komercine paslaptimi, yra įgyvendinama CK 1.116 str. 2 dalis, kur nurodyta, jog informaciją, kuri negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nustato įstatymai. Taigi nuo 2018 m. birželio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo vienas konkretus įstatymas, kuriame aiškiai nurodoma, kas laikoma ir kas nelaikoma komercine paslaptimi. Tačiau, kaip minėta, komercinė paslaptis yra tik viena iš konfidencialios informacijos rūšių, todėl kas laikoma konfidencialia informacija, lieka neapibrėžta. Įstatyme tik nurodyta, koks komercinių paslapčių gavimas, naudojimas ir atskleidimas yra teisėtas ir koks neteisėtas. Taip pat nurodyta, kad komercinės paslapties turėtojai turi teisę į šiame įstatyme nurodytus teisių gynimo būdus, kad apgintų savo teises nuo neteisėto jų komercinės paslapties gavimo, naudojimo, atskleidimo arba užkirstų tam kelią. Visgi, kaip užkirsti tam kelią įstatymas nereguliuoja.

Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje priimtas įstatymas, kuris reguliuoja tik vienos iš konfidencialios informacijos rūšių – komercinių paslapčių – apsaugą nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo. Tačiau įstatymu nereguliuojama, kaip reikėtų elgtis dar iki tokios informacijos gavimo. Be to, visa kita konfidenciali informacija, įstatymu lieka neapsaugota. Todėl, nesant vieno konkretaus įstatymo, kuris reguliuotų konfidencialios informacijos apsaugą, Lietuvoje ir toliau paliekama verslui pačiam spręsti, kas įmonėje laikoma konfidencialia informacija ir kaip tokią informaciją apsaugoti.

Apibendrinimas

Nuo 2018 m. birželio 1 d. įsigaliojęs komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas reguliuoja komercinių paslapčių teisinę apsaugą nuo neteisėto jų gavimo, naudojimo ir atskleidimo, tačiau nieko nedetalizuoja, kaip užkirsti tam kelią. Be to, komercinė paslaptis tik viena iš konfidencialios informacijos rūšių, tad įstatymas neatskleidžia kaip įmonėse apsaugoti ne tik komercines paslaptis, bet ir kitą įmonės konfidencialią informaciją. Galima būtų tikėtis, kad bus papildytas CK atitinkamomis normomis apie komercinių paslapčių apsaugą, tačiau iki šiol Lietuvoje verslas pats sprendžia, kokiu būdu apsaugoti įmonės komercines paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją. Tačiau, ko gero, patikimiausia priemone apsaugant įmonės komercines paslaptis, o ypač kitą konfidencialią informaciją, lieka tinkamai nurodyti tokią informaciją ir jos gynimo būdus įmonės dokumentacijoje.