Šveicarijos banko paslaptis: praeities relikvija ar ateities turtas?

Bankų sektoriuje prasidėjo didelių pokyčių metas: įvairūs užsienio šalių tyrimai, teismo procesai JAV prieš Vakarų Europos bankus, bankininkų arešto orderiai – tokia banko paslapties kaina šiandien. Atrodo, kad kol kas tokia situacija labiausiai paveikė Šveicariją – šalį, kuri nuo seno garsėja savo finansinėmis paslaugomis ir bankų sektoriumi. Nors tai nebe pirmas kartas, kai bandoma kovoti su tokiu reiškiniu kaip banko paslaptis, kuriuo dažnai prisidengiama ne tik planuojant mokesčius, bet slepiant juos ar vengiant jų mokėjimo. Tačiau iki šiol nei Šveicarija, nei jos bankų sektorius dar nebuvo patekę į tokią krizę. Ankstesnė bankų sektoriaus patirtis rodė, kad kovoti su banko paslapties reiškiniu bando tik tam tikros politinės jėgos, kurių pastangas iš pagarbos savo klientų privatumui lengvai sujaukdavo Šveicarijos bankininkai ar finansų institucijos, nes tokiu būdu jie garantuodavo sau didžiules pajamas. Vis dėlto, šiuo metu padėtis ima keistis, nes užsienio šalių Vyriausybės, kurios anksčiau paprasčiausiai užmerkdavo akis prieš savo turtingųjų mokesčių mokėtojų ofšorinę politiką, dabar, stokodamos pinigų, siekia susigrąžinti prarandamas mokestines pajamas ir godžiai medžioja kiekvieną centą. Taigi ilgą laiką trukęs šaltasis karas dėl pajamų slėpimo palaipsniui įgyja vis naujų spalvų, o atmosfera bankų sektoriuje nepaliaujamai kaista.

Kas yra Šveicarijos banko paslaptis, nuo 1934 m. nustato įstatymai. Dėl to, remiantis Šveicarijos nacionaline teise, jau beveik aštuoniasdešimt metų banko kliento tapatybės atskleidimas yra laikomas nusikalstama veika. Ilgą laiką bankų reklamose buvo skelbiama, kad banko paslaptis klientams garantuoja, jog informacija apie sąskaitas bei klientų tapatybę nebus atskleista nei užsienio valdžios institucijoms, nei Šveicarijos Vyriausybei, nei kitam kompetentingam subjektui. Taigi Šveicarijos bankai ilgą laiką vykdė savo veiklą, vadovaudamiesi taisykle, pagal kurią griežtai privaloma laikytis nacionalinių teisės aktų, bet galima ignoruoti užsienio teisės normas. Tokie įstatymai, garantuodavo didelę finansinę naudą net tik Šveicarijos bankams, bet ir jų klientams, kurie atidarydami banko sąskaitas bei laikydami pinigus šalies bankuose, galėdavo išvengti jų apmokestinimo. Galiausiai, taip buvo sukurtas didžiausias pasaulyje mokesčių rojus: remiantis Boston Consulting Group atliktu tyrimu, Šveicarijos bankai valdo apie 27 % visų ofšorinių pasaulio pajamų, t.y. apie 2,1 trilijono JAV dolerių, o tai sudaro apie 5,41 trilijono litų sumą arba, kitaip tariant, sumą, kurią Lietuvos valdžia surinktų į nacionalinį biudžetą per 160 metų[1].

Besikeičiant pasaulio ekonominei situacijai ir besitęsiant finansinei krizei, pasaulinė visuomenės parama banko paslapčiai ėmė sparčiai mažėti. Dėl to 2009 Šveicarija išgirdo pirmuosius pavojaus signalus: šalis, ilgą laiką lobusi iš bankinio sektoriaus veiklos, pradėjo jausti didžiulį politinį spaudimą iš šalių, kurios nusprendė aktyviai kovoti su mokesčių planavimu bei vengimu. Tokio proceso rezultatų ilgai laukti nereikėjo – Šveicarija tais pačiais metais Didžiojo Dvidešimtuko bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) dėka buvo apkaltinta vengianti bendradarbiauti mokesčių klausimais ir dėl šios priežasties buvo įtraukta į EBPO „pilkąjį sąrašą“, kaip jurisdikcija, kuri vengia efektyvaus bendradarbiavimo. Siekiant išvengti blogesnio įvertinimo bei įtraukimo į „juoduosius sąrašus“, Šveicarija buvo priversta nusileisti milžiniškam EBPO, ES ir JAV spaudimui, todėl šalies valdžia nedelsiant pradėjo įgyvendinti EBPO standartus. Jais turėjo būti užtikrinta, kad bus pakeistas finansinio sektoriaus teisinis reglamentavimas, visiškai netenkinantis šalių, kovojančių su mokesčių vengimu bei slėpimu. Tačiau prasidėję pokyčiai bei besitęsiančios užsienio šalių atakos lėmė, kad Šveicarijos bankai galiausiai buvo priversti atskleisti informaciją apie tūkstančius savo klientų banko sąskaitų JAV teisėsaugos institucijoms. Šios informacijos paviešinimas negrįžtamai pakeitė ne tik Šveicarijos finansinių institucijų sektorių, bet ir sumažino pasitikėjimą banko paslaptimi – JAV teisėsauga pradėjo tyrimus net prieš 11 Šveicarijos bankų, kurių vadovai bei bankininkai buvo pradėti kaltinti sąmoningai padėję slėpti pajamas JAV piliečiams, o bankų klientai ėmė masiškai atsiiminėti indėlius.

Prasidėję pokyčiai lėmė, kad šių metų pradžioje „Wegelin & Co“ – seniausias Šveicarijos bankas, kuris buvo įkurtas dar 1741 m. ir savo veiklą pradėjo 35 metais anksčiau nei buvo paskelbta JAV nepriklausomybės deklaracija, buvo priverstas nutraukti savo veiklą po to, kai pripažino jam mestus kaltimus. Šis bankas tapo pirmuoju užsienio banku, uždarytu dėl to, kad JAV valdžios institucijos pradėjo susidorojimą su subjektais, kurie padeda jos mokesčių mokėtojams išvengti mokesčių mokėjimo. Uždaryti seniausią Šveicarijos banką buvo vienintelė išeitis, nes, „Wegelin & Co“ atstovams pripažinus savo kaltę ir paviešinus informaciją apie daugiau nei 4450 klientų sąskaitas, per labai trumpą laikotarpį klientai iš banko atsiėmė virš 4 milijardų Šveicarijos frankų indėlių sumą (apie 11,23 milijardų litų). Be to, Niujorko teismas įpareigojo banką sumokėti ir 57,8 milijonų JAV dolerių (apie 148,93 milijonų litų) baudų bei restituciją JAV valdžios institucijoms dėl to, kad „Wegelin & Co“ bankininkai beveik dešimtmetį padėjo JAV mokesčių mokėtojams, gyvenantiems užsienio šalyse, išvengti mokesčių mokėjimo[2]. Atkreiptinas dėmesys, kad „Wegelin & Co“ buvo 100% Šveicarijos bankas ir neturėjo nei biurų, nei atstovybių, nei darbuotojų JAV, tačiau jis nebuvo apsaugotas nuo JAV valdžios institucijų, todėl gali kilti klausimas: kaip JAV pavyko priversti kapituliuoti šį banką? Atsakymas paprastas – JAV sėkmingai įvykdė savo misiją dėl to, kad ėmėsi veiksmų, nukreiptų prieš „Wegelin & Co“ vadovus bei bankininkus, ir grasino ne tik įvairiais ieškiniais ar tyrimais, bet ir baudomis bei kriminaliniais kaltinimais, todėl kaltinimų pripažinimui visiškai pakako keliamo baimės jausmo. Galima teigti, kad šio banko kaltės pripažinimas ir uždarymas yra esminis lūžio taškas, JAV siekiant pažaboti mokesčių nemokančius asmenis ir finansų institucijas, padedančias sėkmingai išvengti mokesčių, nes pasaulinėje praktikoje buvo suformuotas naujas precedentas, jog galima imtis poveikio priemonių ir prieš finansų institucijas, nepriklausančias šalies jurisdikcijai, jei nesilaikoma užsienio šalies įstatymų. Taigi nuo šiol bankai turi įsitikinti, ar jie laikosi JAV įstatymų, jei nori išvengti „Wegelin & Co“ likimo.

Šveicarijai, siekiant išlaikyti įstatymus, reglamentuojančius banko paslapties institutą, neišvengiamai teks ieškoti veiksmų plano, kuris užtikrintų šalies interesus ir apsaugotų finansų institucijų klientus, tačiau kartu užkirstų kelią mokesčių vengimui ir patenkintų užsienio šalis, ypač tokias kaip JAV ir ES valstybės narės. Viena iš galimų alternatyvų: dvišaliai susitarimai, kurių pagrindu Šveicarijos bankai ir finansų institucijos fiksuotu tarifu apmokestintų pinigines lėšas, esančias jų sąskaitose, o mainais išlaikytų teisę neatskleisti informacijos apie klientus. Vis dėlto, kol kas delsiama ir tokių susitarimų sudaryti neskubama, o tokios padėties priežastys įvairios: tiek politinės aplinkybės, tiek užsienio šalių ambicijos, tiek pačios Šveicarijos užsispyrimas. Pavyzdžiui, nors Šveicarijos vyriausybė parafavo FATCA[3] susitarimą su JAV, tačiau jis dar turės būti oficialiai pasirašytas ir patvirtintas Parlamento, o jam pritarti turės šalies gyventojai, todėl anksčiausia galima šio susitarimo taikymo data galėtų būti tik 2014 m. pradžia. Planuojama, kad Šveicarijos finansų įstaigos JAV mokesčių institucijoms privalės pervesti 30% išskaičiuojamą mokestį nuo visų išmokėtų lėšų iš nedeklaruotų sąskaitų, o, nevykdant įsipareigojimų, grės gauti pareiškimus ne tik dėl mokėtinų mokesčių, bet ir 40% dydžio baudas nuo nesumokėtų mokesčių sumos bei bus galima tikėtis JAV institucijų patikrinimų. Panašaus turinio, Šveicarijai palankių sutarčių sudarymas su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir Vokietija taip žlugo: Vokietijos Parlamentas atsisakė patvirtinti Rubiko sutartį[4] motyvuodamas tuo, kad Šveicarija per ne lyg paprastai išsisuktų iš susiklosčiusios padėties, nes Šveicarijos elgesys Vokietijos atžvilgiu gali būti laikomas organizuotu nusikalstamumu, Prancūzijos Prezidentas atsisakė derėtis dėl tokios sutarties, nes, anot jo, Šveicarijos ir mokesčių vengėjų atžvilgiu amnestija nėra galima, o Didžioji Britanija taip pat nesitiki tokiu būdu susigrąžinti prarandamų mokestinių pajamų. Be to, sudarius Rubiko sutartis atsirastų prielaidos šias valstybes patraukti atsakomybėn ES Teisingumo Teisme, nes pastarieji susitarimai gali prieštarauti 2003 m. palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo direktyvai, kadangi suteiktų teisę ofšorinės sąskaitos turėtojui mokėti mažesnį išskaičiuojamąjį mokestį neatskleidžiant savo tapatybės. Taigi tolesnis Šveicarijos problemų sprendimo būdas, pasitelkiant tokius susitarimus, labai abejotinas.

Šveicarijos Vyriausybė taip pat ketina nustatyti griežtesnes taisykles, užkertančias kelią bankams ir kitiems finansiniams tarpininkams priimti neapmokestintas lėšas. Reikalavimai galėtų būti panašūs į tuos, kurie jau yra taikomi kovos su terorizmo ir pinigų plovimo finansavimui. Tokia rizikos analizė galėtų padėti bankams nuspręsti, kiek informacijos jie turi reikalauti iš konkrečių užsienio klientų. Be to, finansų institucijos galėtų nuspręsti reikalauti ir deklaracijų, kurios patvirtintų, kad pajamos buvo apmokestintos, o jų nepateikimas galėtų būti laikomas vienu iš indikatorių, kad klientas neįvykdė savo mokestinių įsipareigojimų užsienyje, todėl bankas privalėtų atsisakyti priimti tokias lėšas. Tuo tarpu, kai Šveicarijos Vyriausybė bando apeiti iš ES valstybių narių gaunamus reikalavimus dėl automatinio keitimosi bankų klientų duomenimis, Šveicarijos finansų įstaigų priežiūros institucija (toliau – Finma) ragina stiprinti keitimąsi tokia informacija. Anot Finma vadovo, banko duomenų mainai yra tinkamiausias būdas išspręsti finansų sektoriaus problemą, tačiau automatinis keitimasis informacija su užsienio šalių institucijomis neabejotinai reikštų Šveicarijos banko paslapties pabaigą bei būtų mirtinas smūgis kitiems mokesčių rojams. Kadangi pagal dabar nustatytus EBPO standartus informacija teikiama pagal užklausas, kurių skaičius kiekvienais metais ribotas, o platesnio masto tyrimai nėra leidžiami. Be to, Šveicarija yra išsiderėjusi galimybę informaciją teikti tik tada, kai gresia įtraukimas į „juoduosius sąrašus“, todėl gali naudotis jai palankiomis sąlygomis.

Taigi, kad ir kuriuo keliu Šveicarijos Vyriausybė galutinai apsispręstų eiti, jau dabar galima drąsiai teigti, jog šios šalies finansų sektorius niekada nebebus toks kaip anksčiau. Galima abejoti, ar bankų sektoriaus srityje Šveicarija ir toliau sugebės išlikti pasauline rinkos lydere, nes rizika, kad bus atskleisti banko klientų duomenys, nuolat didėja ir tai ženkliai mažina pasitikėjimą. Klientai jau dabar perkelia savo pajamas į saugesnes jurisdikcijas, tokias kaip Singapūras ar Honkongas, kurios bent jau kol kas sugeba garantuoti slaptumą ir mažesnius mokesčius. Kol nežinoma kiek informacijos bankai turės atskleisti ateityje, po atitinkamų sprendimų priėmimo, bankininkai intensyviai neieško naujų klientų, o didžiausių Šveicarijos bankų akcijos krenta, todėl, atrodo, greitu laiku jos gali pasiekti ir jų nominaliąją vertę. Jokios priemonės, kurių imsis šalis taip pat negali garantuoti, kad bankai išsisuks nuo užsienio šalių tyrimų bei daromo tarptautinio politinio spaudimo, o tarpininkai, prisidėję prie mokesčių vengimo ir klientų šešėlinio elgesio, išvengs kriminalinio persekiojimo užsienyje. Toks neapibrėžtumas yra blogai tiek pačiai Šveicarijai, tiek bankų klientams, todėl būtinybė greitu laiku išspręsti susidariusią situaciją negali būti kvestionuojama. Nors visos alternatyvos, iš kurių dabar renkasi Šveicarija, vienareikšmiškai lems daugiau pajamų mokesčių prie šaltinio, tačiau Šveicarijos finansinis sektorius jau praranda milijardus Šveicarijos frankų pajamų, o ateityje rizikuoja netekti dar apie 51 milijardą eurų, t. y. apie 176 milijardus litų, kuriuos surinkti Lietuvai į nacionalinį biudžetą reiktų daugiau nei 5 metų. Vis dėlto, reikia tikėtis, kad Šveicarijos šimtametis stabilumas sugebės atsilaikyti prieš užsienio šalių naudojamą sunkiąją artileriją ir padės, jei neišsaugoti taip vertinamą banko paslaptį, tai bent jau sukurti alternatyvų planą.

[1] 2012 metų Lietuvos nacionalinio biudžeto pajamos apytikriai sudarė apie 34 milijardus litų.