Print

Uber taksi vairuotojai: mokestiniu požiūriu nepriklausomi tiekėjai ar darbuotojai?

2015-09-01 14:45
Publikacijos

Kuo ypatinga Uber taksi?

Uber taksi savo veiklą pradėjo 2009 m., o 2015 m. gegužę jos paslaugos buvo prieinamos 300 miestų 58 pasaulio šalyse. 2015 m. sausį vien Jungtinėse Amerikos Valstijose veikė daugiau nei 150 tūkst. vairuotojų.[1] Pranešama, kad artimiausiu metu Uber taksi paslaugos bus teikiamos ir Lietuvoje (Uber taksi Lietuvoje jau dirba keletas IT specialistų).[2] Nors Uber taksi neabejotinai yra naujo sėkmingo verslo pavyzdys, tačiau ne vienoje šalyje jau spėjo sukelti diskusijas ar net teisminius ginčus, ypač dėl Uber vairuotojų statuso. Uber taksi keleiviai užsisako vežimo paslaugą naudodamiesi telefone įrašyta programėle (angl. app), o vairuotojai veikia pagal Licencines Sutartis (angl. Licence Agreements), keleivius perveždami savo, o ne Uber bendrovės automobiliais. Šiose sutartyse vairuotojai įvardijami „nepriklausomais tiekėjais“. Kai kurie analitikai tokią veiklos schemą laiko apgaule, kuri skirta sumažinti konkurenciją mažinant darbo sąnaudas bei išsilaisvinant nuo galimos atsakomybės už sužalojimus, patirtus dėl aplaidžių vairuotojų.[3]

Atsižvelgiant į tai, ar asmuo pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus laikomas darbuotoju ar nepriklausomu tiekėju, visų pirma, nustatoma, ar šis asmuo turi teisę į darbo įstatymu užtikrinamas garantijas (pvz., minimalus mėnesinis darbo užmokestis, mokėjimas už viršvalandinį darbą, lengvatos asmenims, auginantiems vaikus ir pan., darbuotojo darbo metu padarytos materialinės žalos atlyginimo ribų nustatymas ir kt.). Be to, tinkamai nustatyti konkretaus asmens, dalyvaujančio verslo vykdyme, statusą ypač svarbu mokesčių teisės aspektu, kadangi, atsižvelgiant į asmens statusą, gali skirtis ir mokestinės prievolės šiam asmeniui (mokesčių apskaičiavimo tvarka, dydis, mokesčių deklaracijos pildymo taisyklės ir pan.). Neabejotinai, asmens statuso nustatymas nacionalinės mokesčių teisės kontekste susijęs su darbo teisinių santykių reguliavimu. Šis aspektas bei užsienio teismų praktika skatina gilintis, kaip Uber taksi vairuotojai būtų vertinami mokesčių teisės prasme, bendrovei savo veiklą pradėjus Lietuvoje.

Straipsnio tikslas – įvertinti Uber taksi atvejį darbo ir mokesčių teisės kontekste. Straipsnio tikslo bus siekiama įgyvendinant šiuos uždavinius: 1) išanalizuoti pagrindinius ir antrinius darbo santykių požymius Uber taksi veiklos kontekste; 2) įvertinti Lietuvoje susiklosčiusią praktiką dėl darbo santykių ir individualios veiklos atribojimo; 3) apibendrinti, koks Uber taksi vairuotojų statusas būtų pripažintas Lietuvoje.

Pagrindinis darbo santykių požymis - kontrolė

Iš pirmo žvilgsnio nėra paprasta atsakyti į klausimą, ar Uber taksi vairuotojai yra darbuotojai ar nepriklausomi vežimo paslaugų tiekėjai. Pagal JAV teisę, pirminis veiksnys, kuriuo teismas remiasi konstatuodamas, jog asmuo yra bendrovės darbuotojas, o ne nepriklausomas paslaugų tiekėjas, yra teisė kontroliuoti (kaip vėliau tekste nurodysime, ir pagal Lietuvos teisę galima daryti išvadą, kad kontrolė yra vienas iš pagrindinių požymių atribojančių darbą ir individualią veiklą). Tuo tarpu, pagrindinė taisyklė, kai bendrovė samdo nepriklausomą tiekėją atlikti tam tikrą darbą, sako, kad vienintelė kontrolė ar vadovavimas iš bendrovės pusės turi būti nukreiptas į tą darbo rezultatą, bet ne į priemones ir metodus, naudojamus siekiant šio rezultato.

Iki šiol santykiai tarp Uber ir vairuotojų buvo analizuojami tik atsižvelgiant į vairuotojų darbo rezultatus. Užuot kaip tarpininkas, jungiantis keleivius ir vairuotojus, Uber siekia kontroliuoti vairuotojų darbą, nustatydamas, išsamų reikalavimų sąrašą, pvz., kaip vairuotojai turėtų valyti savo automobilį, ką vairuotojai gali sakyti savo keleiviams, ir netgi, kokiu laiku klientus reikėtų paimti ir paleisti. Tačiau teisė nutraukti sutartį, pripažįstama vienu stipriausių argumentų, pagrindžiančių faktą, kad samdančioji šalis kontroliuoja dirbančio asmens veiklą, be to, ir Licencinėse sutartys, kurias vykdo Uber su vairuotojais, įrodo Uber teisę vertinti vairuotojų darbo kokybę bei nutraukti sutartis su tais asmenimis, kurie neatitinka reikalavimų. Todėl kontrolės analizė[4] įrodo, jog santykius tarp Uber ir vairuotojų galėtume traktuoti kaip darbo.

Nepaisant to, kas pasakyta, taip pat egzistuoja rodikliai, kad Uber suteikia darbuotojams tam tikro lygio laisvę, kuri nėra įprasta darbdavio ir darbuotojo santykiuose. Pirma, Uber nekontroliuoja, kada konkrečiai vairuotojai turi dirbti, kadangi jie gali patys pasirinkti darbo valandas. Vairuotojai taip pat turi teisę rinktis, kur jie dirbs, t. y. pasirinkti geografinę teritoriją, kurioje jiems bus nustatytas keleivių paėmimas. Galiausiai, Uber vairuotojams taip pat buvo palikta laisvė nuspręsti, ką jie aptarnaus kaip vairuotojai, t. y. jiems buvo leista pasirinkti, kokius keleivius jie paims.

Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad tiek Uber, tiek jos vairuotojai turi argumentų dėl Uber teisės kontroliuoti vairuotojus įgyvendinimo, manytina, kad „antriniai veiksniai“ turėtų būti svarbiausi įrodymai, lemiantys sprendimą dėl vairuotojų statuso.[5]

Antriniai veiksniai, padedantys vertinti veiklą vykdančio asmens statusą

Kaip aukščiau minėjome, svarbi ne tik kontrolė, bet ir antriniai veiksniai, kurie apibūdina tarp šalių susiklosčiusius santykius. Toliau analizuoti vairuotojų ir Uber taksi bendrovės santykius gali padėti lentelė, kurioje lyginamas nepriklausomo tiekėjo ir darbuotojo statusas santykių su bendrove kontekste.

Kriterijus

Nepriklausomas tiekėjas

Darbuotojas

Vertimasis atskira veikla (verslu)

Dirba su keliomis sutarčių šalimis vienu metu. Yra įtraukti į verslo katalogus, naudoja verslo telefonus arba kitaip daro savo paslaugas viešai prieinamas visuomenei

Įprastai savarankiškai neteikia savo paslaugų visuomenei

Užduoties vykdymo trukmė

Atlieka vieną užduotį ir nėra tikimasi, kad santykiai taps tęstiniais

Atlieka užduotis tam pačiam darbdaviui nuolat

Atlyginimas

Mokamas už atliktą užduotį (rezultatą)

Reguliariai sumokamas iš anksto nustatyto dydžio atlyginimas (mokama už užduoties atlikimui skirtą laiką)

Įtaka verslo sėkmei ir tęstinumui

Užduotį atlieka vieną kartą arba kelis kartus, bet nereguliariai; jo veikla įprastai neformuoja esminės bendrovės verslo dalies; verslo sėkmė ir tęstinumas nėra priklausomas nuo asmens reguliarios veiklos

Vykdo užduotis, kurios yra svarbi bendrovės verslo dalis; verslo sėkmė ir tęstinumas priklauso nuo asmens darbinės veiklos

Iš esmės darbuotojo integracija (įsitraukimas) į pagrindinį darbdavio verslą JAV teismuose nagrinėjamas kaip svarbus veiksnys nuo 1989 m., kai Kalifornijos Aukščiausiasis Teismas (toliau - KAT) priėmė sprendimą byloje S.G. Borello & Sons, Inc. vs. Department of Industrial Relations[6]. Būtent Borello sprendime KAT pirmą kartą pripažino, jog izoliuotas darbdavio kontrolės vertinimas yra nepakankamas, kad įgyvendintų Darbo įstatymo numatytą apsaugą darbuotojams. Nepaisant to, kad byloje buvo pateikta įrodymų, patvirtinančių nepriklausomo tiekėjo statusą, kai asmenys, dirbantys pas pasėlių savininkus, buvo pasirašę sutartis kaip laisvai samdomi ūkio darbininkai, KAT vis dėlto nusprendė, jog jie buvo darbuotojai, nes pasėlių savininkas vykdė darbuotojų kontrolę dėl pasėlių priežiūros kaip visumos, taip pat reguliavo visus reikšmingus verslo požymius[7]. 

Kalbant apie Uber taksi, nors vairuotojams gali būti taikoma minimali kontrolė, dėl to, kada jie dirba, kur jie dirba ir kam jie teikia paslaugas, Uber vis tiek naudojasi „išplėstine kontrole dėl operacijos (keleivių pervežimo) kaip visumos“, nes vien pati Uber sprendžia dėl kainų keleiviams ir bet koks sprendimas, kurį vairuotojas priima dėl vežimo, yra ribojamas pačios taksi bendrovės. Atsižvelgiant į aukščiau lentelėje minimą kriterijų dėl įtakos įmonės (darbdavio) verslui galima teigti, kad Uber vairuotojai formuoja neatskiriamą Uber verslo dalį, kuri ypač svarbi Uber sėkmei, lygiai taip pat, kaip anksčiau minėtoje byloje, pasėlių darbininkai buvo svarbi pasėlių savininkų verslo dalis.

Individualios veiklos ir darbo atribojimas pagal Lietuvos mokesčių teisę

Kaip minėta, atsižvelgiant į fizinio asmens statusą vykdant tam tikras užduotis verslo subjektui, skiriasi ir mokestinės prievolės, t. y. mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarka. Kadangi, kaip minėta, Uber artimiausiu metu ketina savo veiklą pradėti ir Lietuvoje, manytina, kad vairuotojų statusas čia taip pat turėtų tapti diskusijų objektu, todėl toliau trumpai aptarsime, kaip darbo santykiai suvokiami Lietuvos mokesčių teisės kontekste.
Galimi atvejai, kai individualia veikla Lietuvoje besiverčiančio asmens gautos pajamos apmokestinamos 5 proc. (atsižvelgiant į tai, kokia konkrečia veikla asmuo verčiasi, pvz., vykdant prekybą, gamybą, kt. paslaugų teikimą). Kitais atvejais, t. y. besiverčiant laisvųjų profesijų veiklomis mokamas 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. Tuo tarpu darbuotojo pajamos visuomet apmokestinamos 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu.[8]

Skiriasi ir mokesčių administravimo tvarka: su darbo santykiais susijusius mokesčius apskaičiuoja ir sumoka darbdavys, tuo tarpu individualios veiklos atveju - pats veikla besiverčiantis fizinis asmuo. Negana to, verslo subjektai turėtų žinoti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintas turinio viršenybės principas reiškia, kad vertinant asmenų teisinius santykius, esminę reikšmę turi jų turinys, o ne išraiška, t. y. svarbu, kokia veikla atliekama bei kokiu būdu vykdoma kontrolė tarp užduotį skiriančios ir užduotį atliekančios šalies. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - VMI) yra pažymėjusi[9], kad mokesčių administratorius individualią veiklą gali vertinti kaip darbą, jeigu:

1. paslaugos teikiamos vienai įmonei, kuri suteikia asmeniui darbo vietą ir darbo priemones;
2. asmenį su įmone saisto tam tikri įsipareigojimai, pvz., jis vykdo nurodymus, dalyvauja įmonės organizuojamuose mokymuose, seminaruose ir (ar) kitų juridinių asmenų organizuojamuose kursuose, kuriuose jis privalo dalyvauti įmonės nurodymu;
3. asmuo įsipareigoja formuoti teigiamą įvaizdį apie įmonę visuomenėje, laikytis įmonės nustatytų etikos reikalavimų;
4. asmuo paslaugų teikimo sutartis sudarinėja ne savo, o įmonės, iš kurios gauna atlygį už klientui suteiktas paslaugas, vardu;
5. asmuo dalį užmokesčio (dažniausiai minimalią algą) gauna pagal darbo sutartį, o kitą dalį - kaip individualios veiklos pajamas;
6. nustatoma kitų darbo santykiams būdingų aplinkybių.

Galima teigti, kad anksčiau minėtas pagrindinis darbo santykius kvalifikuojantis požymis - kontrolė - VMI išaiškinimuose pateikiamas išskaidytas į kelias smulkias dalis, t. y. asmenį su verslo subjektu saisto įsipareigojimai, jis vykdo nurodymus, formuoja teigiamą įmonės įvaizdį visuomenėje ir privalo savo veikloje laikytis įmonės nustatytų etikos reikalavimų. Manytina, dėl kontrolės vertinimo Lietuvos teisėje reikėtų pridurti - asmuo įsipareigoja laikytis įmonės nustatytų reikalavimų dėl darbo vietos, darbo priemonių, veiksmų eigos rezultato pasiekimui ir pan.

Uber taksi atveju, bendrovė vairuotojams nesuteikia darbo vietos ir darbo priemonių, tačiau, kaip anksčiau minėta, labai detaliai nurodo, kokiu būdu keleivių vežimo paslaugos turėtų būti teikiamos. Nors atsižvelgiant į vežimo veiklos pobūdį (ir konkrečiai – Uber taksi paslaugas), galimai vairuotojai nėra siunčiami kelti kvalifikacijos bendrovės nurodymu, tačiau yra saistomi kitų įsipareigojimų, pvz., kaip valyti savo automobilį, kaip bendrauti su keleiviais ir pan. Dėl to, kad Uber nustato, kaip vairuotojas turi bendrauti su klientais, galima teigti, kad tokia vairuotojų veikla atitiktų ir teigiamo įvaizdžio apie Uber formavimą visuomenėje bei etikos reikalavimų laikymosi bruožą, išskirtą VMI. Neabejotinai, nors asmuo, vairuoja savo automobilį, vežimo sutartis su klientais jis sudaro Uber taksi bendrovės, o ne savo vardu. Pagal šį požymį taksi vairuotojų veikla taip pat artima darbo santykiams. Užsienio šalyse Uber taksi vairuotojai užmokestį už atliktą keleivių pervežimą gauna remiantis Licencinėmis sutartimis, bendrovė neigia, kad šios sutartys turi darbo sutarčių požymiu. Visgi, Lietuvos teisės kontekste ir kiti santykių tarp bendrovės Uber ir taksi vairuotojų požymiai galėtų patvirtinti egzistuojančius darbo santykius. Pavyzdžiui, Lietuvos VMI arba Darbo inspekcija galėtų remtis JAV praktika, ir atsižvelgti, ar konkretaus asmens (vairuotojo) atliekama veikla padeda Uber verslo vystymuisi, ar vairuotojo darbas pasižymi tęstiniais santykiais su bendrove ir nuo jo sėkmingo vežimo paslaugų teikimo priklauso Uber verslo sėkmė ir tolesnis egzistavimas.

Jau kalbėdami apie ūkine veikla besiverčiančio asmens statuso vertinimą JAV teismuose, nurodėme, kad Uber atveju vairuotojai būtų pripažinti darbuotojais tiek dėl taksi bendrovės jiems taikomos kontrolės masto, tiek dėl antrinių požymių, būdingų darbo santykiams, egzistavimo. Akivaizdu, kad vairuotojų veikla atitinka ir esminius VMI pateiktus kriterijus, kuriuos nustačius, konstatuojami susiklostę darbo santykiai tarp asmens ir įmonės (darbdavio). Pažymėtina, kad Lietuvoje jau yra teismų praktikos, kurioje analizuojamas taksi įmonės kontrolės vairuotojams klausimas.[10]

Išvados

Kadangi Uber taksi vairuotojus saisto įsipareigojimai bendrovei dėl keleivių vežimo veiklos tiek proceso, tiek rezultato aspektu, vairuotojai privalo laikytis etikos reikalavimų ir formuoti teigiamą Uber įvaizdį visuomenėje, be to, vairuotojai taksi paslaugų sutartis su keleiviais sudaro Uber, o ne savo vardu, galima daryti išvadą, kad Uber taksi vairuotojai ir Lietuvoje būtų pripažinti Uber darbuotojais. Tai reiškia, kad bendrovė, kaip bet kuris verslo subjektas, samdantis asmenis dirbti pagal darbo sutartis, turėtų pareigą mokėti su darbo santykiais susijusius mokesčius valstybei bei kompensacijas, išeitines išmokas ir užtikrinti kitas teisės aktų numatomas garantijas taksi vairuotojams.

____________________________

[1]Hall, J., Krueger, A. An Analysis of the Labor Market for Uber‘s Driver-Partners in the United States. 2015. 

[2]Lietuvoje besisteigianti JAV taksi įmonė "Uber" ieško IT inžinierių. 2015-01-22, Kauno diena.

[3]Uber eina dar toliau – įvardija vairuotojus kaip „klientus“, sakydama, kad vairuotojai įsigyja Uber programėlę kaip bet kurios technologijų kompanijos klientas (vartotojas), todėl Uber neprivalo mokėti už sveikatos priežiūrą, negalią, viršvalandžius, nedarbingumo (ligos) dienas, kasmetines atostogas ar motinystės atostogos, kaip visi kiti darbdaviai. Tai saugo pelno maržą ir lemia, kad bendrovė auga stulbinančiu greičiu. Nėra sudėtingos darbuotojų atrankos procedūros. Šaltinis: Somerville, H. Florida Says Uber Driver is Employee not a Contractor. 2015-05-21, SiliconBeat.

JAV pateikiama tokia statistika: 2 iš 10 darbuotojų yra neteisingai kvalifikuojami kaip nepriklausomi tiekėjai. Darbdavys tokiu atveju patiria 20 proc. mažiau išlaidų (išvengia mokėti kompensacijas, socialinio draudimo ir kt. susijusius mokesčius). Kiekvienais metais dėl neteisingo darbuotojų kvalifikavimo nepriklausomais tiekėjais JAV prarandama: 1. 35 mln. dol. nedarbingumo išmokų; 2. 103 mln. dol. kompensacijų darbuotojams; 3. 223 mln. pajamų mokesčio. Šaltinis: Afkari, A.J. Are Uber Drivers Employees? 2014-07-28, Techlawgic.

[4]Remiantis darbo vietos, priemonių, užduoties atlikimo tvarkos nustatymu ir galimybe nutraukti sutartį nesant vairuotojo (darbuotojo) kaltės.

[5]Afkari, A. J. Are Uber Drivers Employees? 2014-07-28,Techlawgic. 

[6]Kalifornijos Aukščiausiojo Teismo 1989-03-23 sprendimas byloje S.G. Borello  & Sons, Inc. vs. Department of Industrial Relations. 

[7]Pasėlių savininkas kontroliavo tokius veiklos aspektus, kaip pvz. kaina, pasėlių auginimas, tręšimas ir vabzdžių prevencija, mokėjimų tvarka, derybos su pirkėjais. Supra note 6.

[8]I. Darbas pagal darbo sutartį. Nuo 2015 m. liepos, jei asmuo gauna mėnesinį atlyginimą didesnį nei 290 EUR, gyventojo pajamų mokestis apskaičiuojamas taip: (mėnesio atlyginimas – mėnesio NPD) x 0,15 = GPM. Tarkime, pagal darbo sutartį dirbančio asmens mėnesinis atlyginimas yra 325 EUR (per metus - 3900 EUR), tai jam taikomas neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) gaunamas:166 - 0,26 x (325-290)=156,9 EUR per mėnesį (NPD). (Mėnesinis atlyginimas – NPD) x 0,15=GPM, t. y. (325-156,9) x 0,15=25,22 EUR per mėnesį GPM. Arba 302,58 EUR per metus GPM.

II. Individuali veikla, kuri patenka į laisvųjų profesijų sąrašą. Tarkime, kad asmuo vykdantis individualią veiklą per metus gavo 3900 EUR pajamų. Asmuo deklaravo, kad per metus patyrė 30 proc. išlaidų nuo gautų pajamų 3900 - (3900 x 0,3)=3900-1170=2730 EUR (metinės apmokestinamosios pajamos). 2730/12=227,5 EUR apmokestinamosios pajamas per mėnesį. 227,5 x 0,15=34,13 EUR per mėnesį GPM. Arba 409,56 EUR per metus GPM.

III. Individuali veikla, jei nepatenka į laisvųjų profesijų sąrašą. Tarkime, asmuo per metus iš veiklos gavo 3900 EUR pajamų. Metinės apmokestinamosios pajamos apskaičiuojamos taip pat kaip ir laisvųjų profesijų atveju.
227,5 x 0,05 = 11,36 EUR per mėnesį GPM arba 136,32 EUR GPM per metus.

[9]Individuali veikla ar darbo santykiai? Valstybinė mokesčių inspekcija.

[10]Vienoje administracinėje byloje mokestinių ginčų srityje konstatuota, jog pareiškėjo argumentas, jog UAB „Vilniaus taksi plius“ neturėjo jokių galimybių kontroliuoti vairuotojų darbą, vertintinas kritiškai, kadangi nepagrįstas jokia verslo logika, nes taksi paslaugas teikiantis pelno siekiantis juridinis vienetas paprastai maksimaliai stengiasi užtikrinti, kad vairuotojai į bendrovės kasą įneštų visas iš keleivių gautas pajamas. Teismo vertinimu, teikdamas dispečerio paslaugas taksi vairuotojams, pareiškėjas galėjo kontroliuoti jų veiklą, t. y. užsakymus vairuotojams perduoti tik pagal darbo sutartyje nurodytą darbo valandų trukmę bei patvirtintu darbo grafiku. Iš mokesčių administratoriaus surinktų Bendrovės darbuotojų paaiškinimų matyti, kad tokią kontrolę pareiškėjas vykdė realiai, t. y. neperdavinėjo užsakymų administracinio mokesčio nesumokėjusiems vairuotojams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis byloje Nr. P-60-602/2015.

Susisiekite 
Advokatas, mokesčių konsultantas, teisės projektų vadovas
Telefonas 
+370 5 2691101
Faksas 
+370 5 2691010
Mobilus telefonas 
+370 612 11222
El. paštas 
laimonas.marcinkevicius@juridicon.lt