Print

Ofšorinio verslo ateitis - profesionalių konsultantų rankose

2011-12-31 12:30
Publikacijos

Advokatų kontora Juridicon, viena pirmųjų Lietuvoje pradėjusi konsultuoti ofšorinio verslo klausimais, 2003 metų lapkričio mėnesį tapo ILS grupės (International Law Systems Group), vienos iš seniausių nepriklausomų patikėtinių paslaugų (trusts) teikėjų pasaulyje, išimtiniu atstovu Lietuvoje bei Latvijoje. Į žurnalo "Apskaitos menas" ir "Panoramos" žurnalistės Vitalijos Jankauskaitės klausimus 2003-aisiais metais atsakė advokatas Laimonas Marcinkevičius.

1. Kas yra ofšorinėje zonoje registruota įmonė, kokie jos privalumai?

Ofšorinėje zonoje registruota įmonė arba kitaip ofšorinė kompanija - tai kompanija, kuri nevykdo savo ūkinės veiklos valstybėje, kurioje ji įregistruota, o savininkai šių kompanijų nėra tų valstybių rezidentai. Tokius reikalavimus paprastai kelia valstybės, kuriose leidžiama registruoti kompanijas, apmokestinamas mažesniais arba nuliniais mokesčių tarifais (egzistuoja tik fiksuota kasmetinė rinkliava). Kadangi ofšorinė kompanija dažniausiai negali būti savo oficialios jurisdikcijos rezidente, nuo to ir kilo terminas offshore, reiškiantis veiklą "už krantų", o Didžiojoje Britanijoje, kurioje šis terminas buvo pirmą kartą pradėtas naudoti, tuo pačiu reiškia ir veiklą "užsienyje".

Labiausiai paplitusios ofšorinių kompanijų rūšys yra akcinės bendrovės ir ribotos atsakomybės bendrovės. Juridiniu požiūriu šios kompanijos nesiskiria nuo rezidentinių, kurių savininkai yra vietiniai asmenys. Tačiau ofšorinėms kompanijoms nustatytas reikalavimas vykdyti veiklą už jurisdikcijos, kurioje ofšorinė kompanija yra oficialiai registruota, ribų. Tik tokiu atveju ofšorinė kompanija yra atleidžiama nuo visų ar bent daugumos motininės jurisdikcijos mokesčių.

Ofšorinės įmonės turi daug privalumų, tačiau išskirtini pagrindiniai trys – mokesčių planavimas (minimizavimas), turto apsauga, konfidencialumas.

2. Ar lietuviai dažnai registruoja tokias įmones?

Taip, kiek tenka bendrauti su ofšorinių įmonių registratoriais, galiu pasakyti, kad gana dažnai. Tačiau, lygindami su ankstesniais metais, daugelis jų pastebi, kad gerokai pasikeitė su ofšorinėmis paslaugomis susiję klientų poreikiai. Ir tai, manau, natūralu.Šiandien  tiek išorinė, tiek vidinė ofšorinė aplinka yra daug sudėtingesnė, negu bet kada anksčiau.  Beveik kiekvienam klientui šiandien reikia rafinuotų ir visaapimančių ofšorinių sprendimų, kuriuos būtų galima įgyvendinti tik naudojantis tarptautine, gerai išplėtota tokių paslaugų teikimo infrastruktūra. 

Ir Lietuvoje pamažu suvokiama, kad į profesionalius ofšorinių paslaugų konsultantus būtina kreiptis individualiai, dar prieš planuojant savo verslą arba bent jau finansinius metus, o ne metų pabaigoje nueiti paprasčiausiu keliu – įsigyti rinkoje dar siūlomus ofšorinių įmonių dokumentų komplektus - “portfelius”, kuriuose vien įrašius savo asmens duomenis galima tapti tokios įmonės savininku ar įgaliotu asmeniu, ir atlikti fiktyvias operacijas. Yra netgi manoma, kad dalis dokumentų tokiems “portfeliams” yra spausdinama ir “surenkama” kaimyninėje Latvijoje.

Teko padėti ne vienam klientui, kuris kreipėsi dėl kilusių problemų pasinaudojus arba naudojantis tokiu Lietuvoje arba Latvijoje įsigytu “portfeliu”. “Portfelių” pardavėjai tokiu atveju dažniausiai niekuo negali padėti, o pavėluotas kreipimasis į kvalifikuotus konsultantus klientui neretai reiškia ir papildomus rūpesčius (užsitęsę mokestiniai ginčai ar pan.), ir neplanuotas išlaidas.

 3. Kaip manote, ar toks būdas legalus? Kodėl?

Pats įdomiausias klausimas, kadangi labiausiai susijęs su mano, kaip advokato praktika.

Į ofšorinio verslo ir tame tarpe ofšorinių įmonių legalumo (teisėtumo) klausimą galima būtų atsakyti remiantis privatinės teisės principu: leidžiama viskas, kas neuždrausta įstatymu. Tuo tarpu teisės aktų, draudžiančių registruoti ar naudoti ofšorinę įmonę Lietuvoje nėra. Sunkiai įsivaizduojamas būtų ir tokių aktų buvimas, kadangi teisine prasme ofšorinės įmonės arba kitaip vadinamos lengvatinio apmokestinimo kompanijos iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų įmonių. Jos yra pilnateisiai komercinių-ūkinių santykių subjektai ir gali sudarinėti sandorius lygiai, kaip ir kiti juridiniai asmenys.
Tik, skirtingai nuo kitų įmonių, ofšorinės įmonės yra registruojamos valstybėse ar zonose, kur pelno ir kiti mokesčiai yra žymiai mažesni, negu kitose valstybėse, arba jų iš viso nėra. Nors, į mokesčių planavimo struktūrą gali įeiti ne tik ofšorinės įmonės. 

Tuo tarpu nelegaliu galima būtų laikyti ofšorinės įmonės registravimą ar kitą veiklą, susijusią su ofšorinėmis įmonėmis, jeigu tai atliekant yra pažeidžiami viešosios teisės reikalavimai. Pavyzdžiui, pasaulio praktikoje, yra buvę tokių atvejų, kai valstybės institucijos nustato draudimus, pvz. atidaryti ofšorines kompanijas arba sąskaitas užsienio bankuose, negavus jų leidimo tam. Tokiu atveju ofšorinės kompanijos arba sąskaitos užsienio banke atidarymas, negavus prieš tai leidimo iš kompetetingos institucijos, būtų nelegalus.

Ofšorinės įmonės legalumą taip pat apsprendžia konkretūs jos naudojimo tikslai. Pavyzdžiui, kalbant apie vieną iš ofšorinės įmonės panaudojimo tikslų – mokesčių planavimą – pirmiausia reikėtų apibrėžti tris susijusias sąvokas: mokesčių vengimą, mokestinį piktnaudžiavimą (mokestinės naudos siekimą piktnaudžiaujant teise) ir mokesčių minimizavimą. Tiesa, griežtas šių sąvokų atribojimas yra gana sudėtingas.

Mokesčių vengimu (angl. tax evasion) paprastai laikomas tyčinis ir aiškiai neteisėtas mėginimas išvengti mokesčių: visų arba dalies jų. Toks elgesys susijęs su draudžiamųjų normų pažeidimu, kuris dažniausiai užtraukia pažeidėjams administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę. Dėl aukščiau nurodytų bruožų mokesčių vengimas tik salyginai gali būti priskiriamas prie mokesčių planavimo. Taip pat pažymėtina, kad mokesčių vengimu laikomas būtent tyčinis, sąmoningas mokesčių teisės aktų pažeidimas o ne, pavyzdžiui, skirtingu mokesčių įstatymų interpretavimu paremtas elgesys.  

Tuo tarpu mokestinis piktnaudžiavimas (mokestinės naudos siekimas piktnaudžiaujant teise) formaliai teisės aktų nuostatų nepažeidžia. Todėl ypač sunku piktnaudžiavimą atriboti nuo mokesčių minimizavimo. Kaip apibrėžia LR Mokesčių administravimo įstatymas, „piktnaudžiavimas – mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė, kurių tikslas yra gauti mokestinę naudą t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai atitolinti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus iškreipiant arba slepiant aplinkybes, su kuriomis mokesčio įstatymas sieja apmokestinimo tvarką. Piktnaudžiavimu nelaikoma mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė, kurių pagrindiniu tikslu pagrįstai laikytinas verslo poreikių tenkinimas, o mokestinė nauda atsiranda arba gali atsirasti kaip papildomas tokios veiklos rezultatas.“ Piktnaudžiavimo pasekmė pagal minėtą įstatymą yra tai, kad mokesčio administratorius, nustatydamas mokesčio bazę ir apskaičiuodamas mokėtiną mokesčio sumą, neatsižvelgia į mokesčio mokėtojo sandorį, ūkinę operaciją ar bet kokią jų grupę, kurių tikslas yra gauti mokestinę naudą, ir atkuria iškreiptas arba slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčio įstatymas sieja apmokestinimo tvarką.

Tuo tarpu pripažinti sandorį niekiniu pagal Civilinio kodekso nuostatas, kaip rodo teismų praktika, mokesčių administratorius pats negali: „Pagal CK 1.78 straipsnį sandoris pripažįstamas niekiniu neteismine tvarka, kai jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t.y. kai sandorio negaliojimo pagrindai, nustatyti įstatymu, yra akivaizdūs ir papildomų įrodymų tiems pagrindams nustatyti nereikia“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gegužės 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A8-490/2003).

Mokesčių administratorius ne tik negali pripažinti sandorį niekiniu, tačiau ir negali pats taikyti niekinio sandorio teisinių pasekmių: „Mokesčių administratoriui, kaip suinteresuotam asmeniui, Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalies taikymo prasme išlieka galimybė reikšti bendrosios kompetencijos teismui reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo ir reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje adm. byloje Nr. A11-648/2003).

Skirtingai nuo aukščiau aptartų, kita mokesčių planavimo forma - mokesčių minimizavimas -  nei tiesiogiai, nei netiesiogiai teisės aktų nepažeidžia. Jis glaudžiai susijęs su tokiomis Europos Sąjungos teisėje pripažintomis vertybėmis kaip įsisteigimo ir kapitalo judėjimo laisvės.

Būtent čia reikėtų pabrėžti, kad, norint teisėtai sumažinti mokesčius, vargu ar naujoje ofšorinio verslo aplinkoje norimus tikslus pasiekti įmanoma paprasta pigia ofšorine bendrove - aukščiau minimu ofšorinių įmonių dokumentų komplektu - “portfeliu”. Tam reikalinga visa struktūra. Be abejonės, steigimo kaina atspindės struktūros sudėtingumą, o metinės aptarnavimo ir administracinės išlaidos bus gana didelės. Tikėtina, kad tokia struktūra mokės nedidelius mokesčius, tačiau bus teisėta ir sėkmingi praeis patikrinimus.

Taigi, vienareikšmiškai atsakyti, ar ofšorinės įmonės naudojimas mokesčių planavimo tikslais, yra legalu ar nelegalu, dažnai yra neįmanoma.

Tačiau šis klausimas nekyla tais atvejais, kai ofšorinės įmonės yra naudojamos veiklai, susijusiai su pinigų plovimu, narkotikais ir terorizmu.

4. Kokios ofšorinės valstybės ar zonos pačios populiariausios? Kodėl?

Kaip minėjau, siekiant sumažinti mokesčius teisėtai, dažniausiai nepakanka vienos ofšorinės įmonės, įregistruotos vienoje ar kitoje ofšorinėje zonoje. Vis daugiau klientų randa sprendimus mokesčių požiūriu veiksmingose struktūrose. Tai gali būti ofšorinė bendrovė, veikianti per ofšorinę bendrovę pagal kruopščiai parengtą sutartį ir turinti vieną ar daugiau banko sąskaitų. O populiariausios tos valstybės arba zonos, kurios neįtrauktos į taip vadinamuosius “juoduosius sąrašus”. Trys tarptautinės institucijos – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Finansinio poveikio prieš pinigų plovimą grupė (FATF) ir Finansinio stabilumo forumas (FSF) – yra atlikę apie 50 pasaulio ofšorinių finansų centrų (OFC) visapusį tyrimą ir sudarę savo „juoduosius sąrašus“. EBPO visų pirma dirba mažindama „nesąžiningą mokesčių konkurenciją“. Ji sudarė pripažintų OFC „juodąjį sąrašą“. Bermudai, Kaimanų salos, Kipras, Malta ir San Marinas į jį nebuvo įtraukti, prisiėmę išankstinį įsipareigojimą iki 2005 metų laikytis visų kol kas nežinomų sąlygų, kurias nustatys EBPO.

FATF domėjosi teisinio reguliavimo pakankamumu ir pinigų plovimo kontrole ir OFC įvertino kaip „bendradarbiaujančius“ ir „nebendradarbiaujančius“.

FSF, vertindama OFC įtaką pasaulio finansiniam stabilumui, taikė skirtingą vertinimo pagrindą ir suskirstė OFC į 1, 2 arba 3 grupės centrus, 3-iąją grupę vertinant kaip blogiausią.

Daugelis šalių EBPO kritikavo dėl to, kad nepakankamai apibrėžti jos tikslai ir nebuvo imtasi priemonių prieš Liuksemburgą bei Šveicariją. Normandijos salos reiškė nepasitenkinimą tuo, jog atrodė, kad organizacija vienokius standartus taikė ofšorinėms saloms ir kitokius kontinentiniams finansų centrams.

Normandijos salos ir Meno sala kartu su kitais pagrindiniais OFC tvirtino, kad jie nėra „mokesčių rojus“ arba mažos salos, kurių ekonomika visiškai priklauso nuo mokesčių vengimo, tačiau svarbūs ir subalansuoti finansiniai centrai, vaidinantys svarbų vaidmenį tarptautiniame kapitalo judėjime. Iš tiesų Lordas Mostyn neseniai Lordų Rūmuose (Jungtinė Karalystė) pareiškė, kad iš šių salų į Jungtinę Karalystę arba per Jungtinę Karalystę investuota didelė dalis indėlių ir kitokių lėšų. Pasak jo, „Jungtinės Karalystės finansiniai centrai iš šių sandorių gauna pastebimą naudą“.

Nežiūrint EBPO įvertinimo, FSF Normandijos salas ir Meno salą priskyrė 1 grupei, o FATF įvertino kaip „bendradarbiaujančias“ jų kontrolės sistemų požiūriu.

EBPO į juoduosius sąrašus įtrauktoms jurisdikcijoms suteikė vienerių metų terminą savo pozicijai apsvarstyti. Jei jos per tą laiką neįsipareigos iki 2005 metų laikytis EBPO standartų, joms grės sankcijos.

Daugumos valstybių turi savus „juoduosius sąrašus“ jurisdikcijų, su kuriomis yra neteisėta vykdyti komercinę veiklą arba kuriose atlikti sandoriai bus laikomi įtartinais. JAV Vidaus mokesčių tarnyba ruošia kriterijus atitinkančių sankcionuotų jurisdikcijų, vadinamų „sąlyginėmis jurisdikcijomis“ sistemą. Lietuvoje tokios jurisdikcijos vadinamos tikslinėmis teritorijomis ir jų sąrašą nustato iš dalies vėliau pakeistas LR Finansų ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 344.

5.Kiek jų iš viso yra?

Yra daugiau nei 50 visame pasaulyje išsibarsčiusių ofšorinių jurisdikcijų (zonų). Kai kurios yra nepriklausomos teritorijos, kai kurios priklauso kitoms valstybėms. Visose jose siūloma palanki apmokestinimo tvarka, kuri gali būti naudojama mokesčių planavime.

Europos „bendrosios teisės“ jurisdikcijos

Pvz., Meno sala, Džersis, Guernsis, Gibraltaras.

Karibų baseino IBC (tarptautinė verslo bendrovė) jurisdikcijos

Pvz., Britų Mergelių salos, Bahamai.

Kitos

Pvz., Panama, Liberija, Delaveras, Vajomingas.

Kontinente esančios jurisdikcijos

Yra kelios pagrindinės kontinente esančios šalys, kuriose bendrovės gali sudaryti mokesčių planavimo struktūros dalį, pvz., Jungtinė Karalystė, Airija, Liuksemburgas, Urugvajus.

6. Kurias iš jų labiausiai pamėgo lietuviai? Kodėl?

Lietuvių pomėgius šioje srityje, manau, labiausiai veikia šalių, su kuriomis jie dirba nacionaliniai “juodieji sąrašai”. Be abejo, įtakoja ir besikeičianti pačios ofšorinės teritorijos politika. Todėl prieš keletą metų tarp lietuvių populiariausiomis jurisdikcijomis buvo tapusios, pavyzdžiui Airija, Kipras. Vėliau, pasikeitus teisinei mokestinei aplinkai, lietuvių „simpatijos“ pasikeitė. Šiandien verslas su tikslinėje teritorijoje registruota įmone, netgi neturint tikslo gauti mokestinę naudą, pagal LR Pelno mokesčio įstatymą, Lietuvos ūkio subjektui gali sukelti nemažai neigiamų pasekmių: pavyzdžiui iš pajamų negali būti atskaitoma sąnaudos, kurios buvo įtrauktos į leidžiamus atskaitymus daugiau kaip prieš 18 mėnesių, tačiau faktiškai iš vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų tikslinėse teritorijose, gautos prekės ar suteiktos paslaugos neapmokėtos (neleidžiami atskaitymai); tam, kad tikslinėse teritorijose įregistruotoms įmonėms išmokamos sumos būtų laikomos leidžiamais atskaitymais, vietos mokesčių administratoriui būtina pateikti papildomus įrodymus; netesybos, gautos iš įmonių, įregistruotų tikslinėse teritorijose ar tų teritorijų gyventojų yra apmokestinamos, skirtingai nuo netesybų, gautų iš kitų užsienio šalių ir t.t. Todėl natūralu, kad lietuviai, vykdantys savo verslą Lietuvoje, bent jau tiesiogiai vengia dirbti su tikslinėse teritorijose registruotomis įmonėmis. Tiesa, pagal LR Pelno mokesčio įstatymą, vien tam tikros teritorijos buvimo tikslinių teritorijų sąraše nepakanka, kad ji būtų laikoma tiksline teritorija. Užsienio valstybė arba zona taip pat turi atitikti bent du minėto įstatymo nustatytus kriterijus. Tačiau, nepaisant to, renkamasi teritorijos, dėl kurių abejonių nekyla – JAV, Didžioji Britanija, Nyderlandai ir pan. Netgi vienas brangiausių – Singapūras. Tuo tarpu dirbantys, pavyzdžiui su Rusija ar Baltarusija verslininkai (lietuviai taip pat) “nemėgsta” JAV Delavero and Vaiomingo valstijų, Singapūro… Deja, vėlgi pirmiausiai lemia šių šalių “juodieji sąrašai”.

7.Kokios rūšies tai įmonės (kokios verslo šakos)?

Tarptautinė prekyba, gamyba, investicinė veikla,  holdingų veikla, konsultacinė veikla ir paslaugos ir t.t.  Retai, kurioje verslo šakoje neįmanoma pritaikyti vienos ar kitos ofšorinio verslo schemos.

8. Kas Lietuvoje konsultuoja ofšorinių įmonių steigimo klausimais?

Pačių ofšorinių įmonių steigimo klausimais daugiau ar mažiau, manau, gali pakonsultuoti kiekvienas iš 5-6 ofšorinių įmonių registravimu besireklamuojančių įmonių. Deja, dauguma jų arba pačios yra latviškos kilmės ir tik “prekiauja” pigiomis ofšorinėmis įmonėmis, arba, nors ir ne latviškos kilmės, tačiau perparduoda latviškus arba rusiškus “portfelius”. Todėl pakonsultuoti būtent ofšorinių įmonių veiklos teisėtumo klausimais gali tik toje srityje besispecializuojantys ir atitinkamos patirties turintys advokatai, o parengti ir profesionaliai įgyvendinti tarptautinę mokesčių planavimo struktūrą gali tik įmonių, turinčių ilgametę tarptautinę, gerai išplėtotą tokių paslaugų teikimo infrastruktūrą, atstovai. Lietuvoje šiuo metu tokių veikia ne daugiau kaip 2.

9. Kokie pagrindiniai patarimai?

Kaip teisininkas, pirmiausia norėčiau patarti savo užsibrėžtų verslo tikslų siekti teisėtais būdais. O kaip konsultantas, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mokesčių konsultantai taps vis labiau ir labiau būtini laviruojant tarptautinių sutarčių ir mokesčių įstatymų painiavoje. Todėl taip pat patariu laiku ir tinkamai pasirinkti tinkamą konsultantą. Tokį konsultantą, kuris ne tik patartų ar padėtų išspręsti vieną ar kitą Jūsų problemą, bet ir nuolatos prižiūrėtų Jūsų verslą, ugdytų bei tobulintų Jūsų verslo suvokimą ir padėtų susiorientuoti šiandieniniame taip greitai besikeičiančiame pasaulyje.

10. Kiek maždaug konsultacijos kainuoja?

Esantiems klientams: 300-400,-Lt be PVM už vieną konsultacijų valandą. Naujiems klientams 500-600,-Lt be PVM už vieną konsultacijų valandą.

11. Ar daug klientų sulaukiate?

Manau, kad neigiamas atsakymas į tokį klausimą skambėtų nenatūraliai, be to tai būtų visiška netiesa. Tuo tarpu, teigiamas atsakymas galėtų būti suprastas kaip pasigyrimas. Manau, šiek tiek daugiau, negu pakankamai.

Susisiekite 
Advokatas, mokesčių konsultantas, teisės projektų vadovas
Telefonas 
+370 5 2691101
Faksas 
+370 5 2691010
Mobilus telefonas 
+370 612 11222
El. paštas 
laimonas.marcinkevicius@juridicon.lt