Print

Neteisėtas praturtėjimas arba skirtumas tarp siekių ir realybės

2014-01-06 13:00
Publikacijos

Įvairios nusikalstamos veikos nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams – vieni iš dažniausiai pasitaikančių pažeidimų. Paprastai tokio pobūdžio nusikaltimai kasmet sudaro apie du trečdalius visų užregistruotų pažeidimų šalyje, todėl tinkamų priemonių įtvirtinimas baudžiamuosiuose įstatymuose itin svarbus, siekiant mažinti tiek nusikaltimų turtiniams interesams padarymą, tiek nusikalstamumą apskirtai. Kaip dažnai pažymima, vienas veiksmingiausių kovos būdų su turtiniais, ekonominiais ir kitais panašaus tikslo nusikaltimais – jų padarymas ekonomiškai nenaudingais bei neapsimokančiais. Viena tokių priemonių, tai neteisėtai įgyto turto ir pajamų konfiskavimas, arba kitaip – paėmimas iš kaltininkų. Konfiskavimas ne tik šalina motyvaciją daryti tokius nusikaltimus, bet ir atima galimybę finansuoti tolesnę neteisėtą veiklą bei vykdyti naujas nusikalstamas veikas. Nepaisant to, ši priemonė Lietuvos praktikoje buvo taikyta itin retai – turto konfiskavimas buvo skiriamas mažiau nei 1,5% nuteistųjų, o dažniausiai konfiskuojami tik nusikaltimo padarymo įrankiai bei priemonės, kai tuo tarpu materialinė nauda – beveik niekada. Anot įstatymų leidėjo, toks Lietuvoje galiojęs teisinis reglamentavimas nešalino motyvacijos daryti šiuos savanaudiškus nusikaltimus, buvo galimybė finansuoti tolesnę neteisėtą veiklą, vykdyti naujas nusikalstamas veikas bei perleisti turtą tretiesiems asmenims ir taip išvengti jo konfiskavimo. Dėl to, 2010 metų pabaigoje Seimas pritarė Lietuvos Respublikos Prezidentės siūlomoms pataisoms ir priėmė baudžiamojo kodekso (toliau – BK) pakeitimus[1], įtvirtinančius kompleksą priemonių, kurios leistų: plačiau taikyti turto konfiskavimą, iš kaltininko paimti visą neteisėtai gautą turtą, o baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenis, įgijusius tokį turtą ar padėjusius nuslėpti jo kilmę. Atitinkamais pakeitimais nuo 2010 m. gruodžio 11 d. pakeista turto konfiskavimo sąvoka[2], numatyta galimybė taikyti išplėstinį turto konfiskavimą[3] bei įtvirtinta atsakomybė už neteisėtą asmenų praturtėjimą[4]. Būtent pastarosios veikos kriminalizavimas ir tapo naujojo reglamentavimo diskusijų ašimi.

Priėmus jau minėtus BK pakeitimus, įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą asmenims, kurie turi didesnės nei 500 MGL vertės turtą, o tai sudaro 65 000 litų, ir kurio įsigijimo jie negali pagrįsti teisėtomis pajamomis. Toks formulavimas iš pažiūros gali atrodyti kaip labai efektyvi priemonė kovai su turtiniais nusikaltimais, nes legalių (oficialių) pajamų stoka ir asmens nesugebėjimas paaiškinti turto šaltinio suponuoja išvadą, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtais būdais. Taigi, atrodo, kad įstatymų leidėjas suteikė visas galimybes tokį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o šį turtą – konfiskuoti. Lyg ir belieka visiems abejotinai pralobusiems asmenims pareikšti kaltinimus bei įgyvendinti visus naujajam reglamentavimui keltus uždavinius. Nepaisant to, jau po šių pakeitimų priėmimo ir įsigaliojimo, kilo nemažai diskusijų dėl praktinio naujojo reglamentavimo įgyvendinimo ir galimybių realiai nuteisti tokius asmenis bei sąlygų, sudariusių prielaidas iškreipti tikrąjį tokio reglamentavimo tikslą ir pradėti nepagrįstą nekaltų asmenų baudžiamąjį persekiojimą.

Visų prima, pažymėtina, kad šis reguliavimas grindžiamas Jungtinių Tautų Konvencija prieš korupciją[5], kurioje tik pateikta rekomendacija dėl valstybės pareigūnų tyčinio neteisėto praturtėjimo – žymaus turto padidėjimo – kriminalizavimo. Tuo tarpu Lietuvoje pasirinktas reguliavimas gerokai peržengė šių rekomendacijų turinį, nes baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas bet kuris abejotinai pralobęs privatus asmuo. Antra, BK nustatyta itin žema riba, kurią peržengus gresia baudžiamoji atsakomybė. Ją sudaro tik 500 MGL arba 65 000 litų vertės turtas. Vien tik vidutinio 50 kv. m. buto kaina sotinėje šiuo metu siekia virš 200 000 litų, todėl įtarimai gali kristi beveik kiekvienam gyventojui pirkusiam būstą ar įsigijusiam turto, viršijančio šią ribą. Ką jau kalbėti apie tokias situacijas, kai atitinkamo sandorio nefinansavo bankas arba dalis lėšų buvo pasiskolintos kitais būdais. Taigi, atrodo, kad tokie sandoriai atsiduria didesnio pavojaus zonoje, kaip galimi neteisėto praturtėjimo atvejai. Vis dėlto, reikia atkreipti dėmesį, kad tarptautiniuose teisės aktuose neapibrėžiamos žymaus turto padidėjimo ribos, jos nėra siejamos su tam tikros vertės turto įgijimu. Tai lemia, kad pagal tarptautinę praktiką nepagrįsto praturtėjimo apimtis nustatinėjama kiekvienu konkrečiu atveju, todėl labiau orientuojamasi į ypatingai didelį disbalansą tarp turto ir pajamų, o ne į tam tikros vertės turto sukaupimą. Trečia, ne mažiau abejonių kelia ir pats kaltės klausimas, nes atsakomybė numatyta ne tik tyčinio praturtėjimo atvejais, bet ir tada, kai asmenys įgijo turtą turėdami bei galėdami žinoti, kad jiems perleidžiamas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai suteikia galimybę trečiuosius asmenis traukti baudžiamojon atsakomybėn esant vien jų neatsargumui, tai yra vien tik dėl to, kad prieš įsigydami turtą nevisapusiškai pasidomėjo jo kilme. Argi ne kurioziška, kad neteisėtai praturtėjęs asmuo turi veikti tyčia, kai tuo tarpu teisti trečiuosius asmenis pakaks ir jų neatsargumo?

Nemažiau diskusijų sukėlė ir BK papildymas 723 straipsniu, kuris numatė išplėstinio turto konfiskavimo modelį. Naujasis reguliavimas ypatingas tuo, kad buvo įtvirtinta galimybė konfiskuoti tokį turtą, kurio sąsajos su nusikalstama veika nebuvo griežtai nustatytos, bet yra pagrindo manyti, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu. Kaip ir neteisėto praturtėjimo atveju, kriminalizavimo idėja perimta iš tarptautinės teisės aktų – konkrečiai remtasi Europos Sąjungos Tarybos sprendimu dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų[6]. Tačiau išplėstinis turto konfiskavimas taip pat kaip ir neteisėtas praturtėjimas tarptautinėje arenoje suprantamas žymiai siauriau. Remiantis minėtu Tarybos sprendimu, išplėstinis turto konfiskavimas siejamas su rimčiausiais tarptautiniais nusikaltimais tokiais kaip: pinigų padirbinėjimas, pinigų plovimas, prekyba žmonėmis, prekyba narkotikais, seksualinis vaikų išnaudojimas ir pan. Maža to, sprendime numatytas ir papildomas saugiklis: teismo visiškas įsitikinimas, remiantis konkrečiais faktais, kad turtas buvo įgytas iš konkrečios nusikalstamos veikos. Tuo tarpu Lietuvoje numatytas išplėstinio turto konfiskavimo modelis, suteikia galimybes konfiskuoti turtą visais atvejais, kai padarytas apysunkis arba sunkesnis nusikaltimas, jei tik kaltinamasis turėjo ar galėjo gauti iš jo naudos. Be to, teismui pakanka tik pagrindo manyti, kad turtas galėjo būti įsigytas neteisėtu būdu. Pareiga tuo įsitikinti visapusiškai įvertinus visus pateiktus įrodymus nėra numatyta. Antra, turto vertės kriterijus, numatytas šiame straipsnyje dar mažesnis nei neteisėto praturtėjimo atvejais, tai yra tik 250 MGL arba 32 500 litų, o tai neatrodo solidžiai. Ko gero, daug praktiškiau būtų buvę pasiremti tarptautine praktika ir suteikti diskreciją dėl akivaizdžios disproporcijos nustatymo kiekvienu konkrečiu atveju spręsti teismui. Trečia, išplėstinis turto konfiskavimas formuluojamas taip, jog turtą perleidus šeimos nariams arba artimiems giminaičiams – jis bus automatiškai konfiskuojamas nepriklausomai nuo įgijėjų kaltės. Nors tiesioginio draudimo perkelti įrodinėjimo naštą tokiais atvejais nėra nei tarptautinėje praktikoje nei Lietuvos teisėje, tačiau galima abejoti ar toks reguliavimas pagrįstai neribojamas, ar legitimus, ar egzistuoja nekaltumo prezumpcija?

Galiausiai, aptariant naujas BK nuostatas svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog vienas iš pagrindinių minėtų pakeitimų tikslų buvo siekis, efektyviai kovoti su ekonominiais ir finansiniais nusikaltimais bei padaryti juos ekonomiškai nenaudingais. Tačiau, atrodo, kad ir čia neapseita be nesusipratimų. BK 1891 straipsnyje numatyta atsakomybė dėl turto turėjimo, o ne įgijimo. Papildomai, nustatant pakeitimų įsigaliojimo momentą, pabrėžta, kad atsakomybėn traukiami asmenys, kurie neteisėtu būdu įgytą turtą turi po įstatymo įsigaliojimo, tai yra po 2012 m. gruodžio 11 d. Taigi atrodytų, kad užsibrėžti tikslai puikiai bus įgyvendinti, nes bus galima tinkamai nubausti tokius asmenis, jei abejotinos kilmės turto nebuvo laiku „atsikratyta“. Nepaisant to, išplėstinis turto konfiskavimas gali būti taikomas tik turtui, kuris buvo įgytas po BK pakeitimų įsigaliojimo. Taigi, tenka pripažinti, kad galimybės efektyviai pritaikyti BK 723 str. ir konfiskuoti kaltininko turtą, neproporcingą pajamoms, savaime buvo gerokai nutolintos, o gal net ir eliminuotos neapibrėžtam laikotarpiui. Nustačius tokį išplėstinio turto konfiskavimo mechanizmą pagrįstai galima kalbėti apie ne tiesioginę amnestiją arba malonę asmenims, kurie sugebėjo įsigyti tokio turto dar iki pakeitimų įsigaliojimo – faktiškai jis patenka į saugią zoną ir jam nebus taikomas išplėstinis turto konfiskavimas. Nemažiau klausimų sukėlė ir kiti naujo reguliavimo praktinio taikymo aspektai, kai teismui pirmą kartą teko nagrinėti bylą, susijusią su neteisėtu praturtėjimu. Kreiptasi net į Konstitucinį Teismą[7], tačiau buvo atsisakyta tokį prašymą nagrinėti motyvuojant tuo, kad praktinius įstatymo taikymo neaiškumus turi spręsti patys teismai taikydami normas, o Konstitucinis Teismas, be kita ko, neturi kompetencijos spręsti dėl vienodos galios teisės aktų suderinamumo klausimų. Taigi išspręsti neaiškumus, kylančius dėl praktinio naujųjų BK straipsnių taikymo, buvo pavesta teismų kompetencijai.

Vis dėlto, šiandien, praėjus jau beveik trejiems metams po šių BK pakeitimų įsigaliojimo vieningos, teismų praktikos dėl šių nuostatų aiškinimo bei taikymo dar nėra. Žinoma, jau visai netrukus ją suformuos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas[8], tačiau kol kas galima tik hipotetiškai bandyti spręsti, kurį aiškinimo būdą pasirinks teismas ir kuria linkme galiausiai pakryps praktika. Įvairių šaltinių duomenimis[9] teismus jau pasiekė ne viena byla susijusi su neteisėto praturtėjimo atvejais, tačiau konkretūs rezultatai dar vargiai apčiuopiami – apeliacine instancija išnagrinėtos tik kelios iš jų. Atskirų teismų sprendimai prieštaringi – iš keturių apygardos teismuose priimtų nutarčių išteisintų bei nuteistų asmenų santykis vienodas. Tačiau jau galima įžvelgti tam tikrų tendencijų užuomazgas. Pirmoji iš minėtų nutarčių[10] buvo priimta šių metų vasario pabaigoje. Sutuoktiniai buvo kaltinami tuo, jog neturėdami pakankamai lėšų 2009 metų pavasarį įsigijo žemės sklypą bei gyvenamąjį namą, kurių bendra vidutinė rinkos vertė 796 000 litų, o apie 340 000 litų, panaudotų turto įsigijimui, pajamų šaltinis neaiškus. Tai yra galimai neteisėtas. Abiejų instancijų teismai priėmė išteisinamuosius nuosprendžius remdamiesi tuo, jog tuo metu neteisėtas praturtėjimas nebuvo kriminalizuotas ir dėl to baudžiamoji atsakomybė negali kilti. Nutartyje vadovautasi tiek bendraisiais baudžiamosios teisės principais[11] tiek tarptautiniais aktais[12]. Teismas net pažymėjo, kad neesant numatytos baudžiamosios atsakomybės už turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įgijimą (veiksmą), negalima kriminalizuoti ir būsenos (turėjimo). Kitoje byloje, panašioje faktinėmis aplinkybėmis, tas pats Kauno apygardos teismas priėmė analogišką nutartį[13], papildomai motyvuojant tuo, kad vien turto kilmės negalėjimas pagrįsti teisėtai gautomis pajamomis, nėra pakankamas išvadai, kad toks turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis ar įgytas neteisėtu būdu. Teismas taip pat pažymėjo, kad negalima spręsti baudžiamosios atsakomybės klausimo kilimo vien tuo pagrindu, kad pajamos nepadengia išlaidų. Tam turi būti akivaizdūs įrodymai, kad asmens nuosavybėje esantis turtas negalėjo būti įsigytas teisėtomis pajamomis. O įrodyti pajamų neteisėtumą – prokuroro pareiga. Taigi tokia praktika rodo, kad tradicinių prokurorų argumentų, kad:

  1. turtas asmeniui priklauso nuosavybės teise;
  2. turto vertė viršija 500 MGL ribą;
  3. asmuo žino, gali ir turi žinoti, kas jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis;
  4. šis turtas turimas nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 d.

nepakanka.

Tačiau, kaip jau minėta, galima rasti dvejopos praktikos. Šiaulių ir Panevėžio apygardos teismai nagrinėdami bylas, susijusias su neteisėtu praturtėjimu, konstatavo asmenų kaltumą[14]. Žinoma, čia reikia atkreipti dėmesį į faktines bylų aplinkybes, kurios neabejotinai lėmė tokį rezultatą. Pirmuoju atveju, byla buvo susijusi ne vien su neteisėtu praturtėjimu. Tiksliau priešingai, buvo nustatyta, kad asmuo turėdamas tikslą realizuoti naminius stipriuosius alkoholinius gėrimus savo namuose neteisėtai įgijęs laikė ir realizavo naminę degtinę. Kratos metu be šių alkoholinių gėrimų buvo rasta ir nemaža grynųjų pinigų suma. Tai atitinkamai lėmė teisėsaugos institucijų poziciją papildomai inkriminuoti neteisėtą praturtėjimą. Maža to, pats kaltinamais duodamas parodymus pripažino, jog dalį pinigų buvo gavęs iš tokios prekybos. Dėl likusios sumos įgijimo teisėtumo – kilo klausimas, tačiau kaltinamajam jų įgijimo teisėtumo nepavyko įrodyti jokiomis priemonėmis. Antruoju atveju apkaltinamąjį nuosprendį taip pat iš esmės nulėmė kaltinamojo pozicijas ir faktinės aplinkybės. Asmuo buvo kaltinamas, jog neteisėtai įgijo 350 000 litų. Sukantis iš padėties bandyta įrodyti, kad tai – įmonei anksčiau suteiktos paskolos grąžinimas. Tačiau faktinių aplinkybių visuma bylojo visai ką kitą. Reiktų pažymėti, jog pirmasis minusas kaltinamojo gynyboje buvo parodymų keitimas bei jų nenuoseklumas, nes tai išryškino aibę neatitikimų bei prieštaravimų. Pirmiausia pats asmuo neturėjo pakankamai lėšų ir pajamų šaltinių tokios paskolos suteikimui: jo darbinė patirtis nebuvo pastovi bei gerai apmokama, kaltinamasis turėjo keletą kreditų, kurių grąžinti neįstengė. Versija, kad jis pats gavo paskolą iš užsienio fizinių asmenų taip pat sukėlė daug klausimų, nes pinigų įvežimo į šalį faktas nebuvo deklaruotas, o įrodymų patvirtinančių užsienio valiutos keitimą taip pat neaptikta. Taigi galima pastebėti, jog apkaltinamieji nuosprendžiai nėra susieti išimtinai su turto neproporcingo teisėtoms pajamoms turėjimu. Dažniausiai nustatomos įvairios faktinės aplinkybės, susijusios su kitų nusikalstamų veikų padarymu, kurios pasuponuoja atitinkamą rezultatą – jog turto įgijimas yra susijęs su abejotina veikla, dažnai draudžiama įstatymų.

Tai patvirtinta ir įvairūs neoficialūs duomenys apie kitus ikiteisminius tyrimus ar vykstantį bylų nagrinėjimą. Garsiai nuskambėjusi kontrabandos karaliaus V. Karaliaus sūnaus neteisėto praturtėjimo byla taip pat buvo susijusi su gausybe įtarimų, kad, įgyjant ypatingai prabangų nekilnojamąjį turtą, nebuvo apsieita be lėšų gautų iš kontrabandos[15]. Apskirtai pats pirmasis nustatytas atvejis, susijęs su neteisėtu praturtėjimu, taip pat buvo susijęs su kitų nusikalstamų veikų padarymu. Pirmiausia įtarimai kilo dėl asmens galimo sukčiavimo, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo ir dokumentų klastojimo. Vykdant tyrimą ir siekiant nustatyti galimus neteisėto praturtėjimo faktus, atliktų kratų metų kaltinamojo seife rastos didelės grynųjų pinigų sumos (31 000 JAV dolerių) ir tik tuomet buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto praturtėjimo, kuris, pripažinus kaltę, baigtas teismo baudžiamuoju įsakymu[16]. Apžvelgiant kitus iki šiol pasitaikiusius neteisėto praturtėjimo atvejus, taip pat svarbu pabrėžti, jog beveik visada neteisėtas praturtėjimas buvo ir yra inkriminuojamas tik po to, kai buvo nustatytos kitos nusikalstamos veikos, iš kurių buvo gauta atitinkama turtinė nauda, nulėmusi vėlesnį įtariamųjų ar kaltinamųjų pajamų ir turto disbalansą. Dažniausiai įtarimai dėl galimo neteisėto praturtėjimo kyla tada, kai nustatoma, kad asmenys vertėsi narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų platinimu, disponavimu, realizavimu, kontrabanda ar kita neteisėta ūkine-komercine veikla, piktnaudžiavo įgaliojimais, sukčiavo ar padarė kitas nusikalstamas veikas. Tik nustačius ar bent jau įtarus asmenis dėl įvairių finansinių, ekonominių ar turtinių nusikaltimų padarymu, kyla papildomi įtarimai, kad galimai neapseita ir be neteisėto praturtėjimo. Visgi tokiais atvejais įtariamieji dažnai turi įsigiję prabangaus nekilnojamojo turto ar sukaupę ne mažas sumas lėšų, kurių negalėtų turėti, jei būtų remiamasi tik jų oficialiomis pajamomis. Klostantis tokiai praktikai ir atsižvelgiant į prieš tai aptartą tarptautinį reguliavimą galima pastebėti, jog, panašu, kad kol kas sukama tuo keliu, jog nepakanka vien tik įgyti turto galimai neproporcingo pajamoms.

Įstatymo neaiškumai ir bendros teisminės praktikos nebuvimas nėra vieninteliai veiksniai stabdantys kovą su neteisėtu praturtėjimu. Teisėsaugos institucijos pastebi, kad didžioji dalis asmenų, kurie įtariami galimai neteisėtai praturtėję, savo turtus bando pagrįsti vekseliais, skolos rašteliais bei apsimestiniais sandoriais, kurių fiktyvumą arba suklastojimą itin sunku įrodyti. Vien tik valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis skolų rašteliais ir dovanojimo sutartimis šiuo metu yra bandoma pagrįsti įsigyto turto net už 4,8 mln. litų[17]. Kita problema su kuria ne retai susiduriama – turto vertės nustatymas. Tyrėjams tenka įrodinėti, kad įtariamųjų turtas įvertintas neadekvačiai, o patys įtariamieji dažnai tokius teisėsaugos institucijų vertinimus vėliau ginčija teismuose. Galiausiai tyrimus apsunkina ir tai, kad įgytą turtą ne retai bandoma pagrįsti iš užsienio fizinių ar juridinių asmenų gautomis paskolomis. Ne ką mažiau populiarėja versijos apie užsienyje uždirbtus pinigus arba apie paskolas suteikusius asmenis, kurie vėliau išvyko „kažkur“ į užsienį. Dėl to, siekiant palengvinti tyrimus ir supaprastinti įrodinėjimą, Lietuvos Respublikos Prezidentė vėl parodė iniciatyvą ir pasiūlė privalomai notarine forma tvirtinti paskolų raštelius bei vekselius, kurie viršija 50 000 litų ribą. Nors tokie siūlymai jau svarstomi Seime, tačiau tokių pataisų priėmimas kol kas gana miglotas. Seimo komitetai, nagrinėję tokius siūlymus, linkę jiems nepritarti motyvuodami tuo, jog dabartinis reguliavimas atitinka tarptautinę praktiką ir tarptautinius teisės aktus[18], kad išsprendę vieną problemą sukels papildomų trukdžių, pavyzdžiui, asmenys galės piktnaudžiauti išduodamų vekselių sumomis ir išduoti keletą iki 50 000 litų, kad bus sudarinėjami fiktyvūs vekseliai atgaline data, kurių autentiškumą reikės nustatinėti kiekvienu atveju. Taigi kad ir kokių priemonių bus imtasi ateityje, jau dabar galima konstatuoti, kad jos bus susijusios su papildomais formalumais ir apribojimais. Matomai, gyventojams nebepakaks vien tik teikti VMI informaciją apie sudaromus paskolų sandorius[19], o įmonėms tokias sutartis su užsienio subjektais registruoti Lietuvos Banke[20]. Pasigirdo ir kalbų apie galimą paskolų sandorių registravimo žurnalų būtinybę įmonėse, kaip priemonę kovai su įvairiu piktnaudžiavimu. Tačiau vargu ar jos padės išspręsti visas tokio reglamentavimo spragas bei nesukels papildomų keblumų. Laukiant besiformuojančios praktikos, galima tik svarstyti į kurią pusę galiausiai pakryps teisminė valdžia ir tikėtis, kad galiausiai ji nebus nukreipta prieš tuos asmenis, kurie teisėtai ir pagrįstai įgijo savo turtą.


[1] 2010 m gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3, 67, 72, 190 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 723, 1891 straipsniais įstatymas, Valstybės žinios Nr. XI-1199.

[2] BK 72 str. išdėstytas nauja redakcija, kurioje išplečiamas sąrašas sąlygų, kada teismas privalo konfiskuoti turtą iš trečiųjų asmenų. Atkreiptinas dėmesys, kad anksčiau galiojęs teisinis reguliavimas taip pat sudarė sąlygas konfiskuoti turtą iš trečiųjų asmenų, kurie žinojo, turėjo arba galėjo žinoti, kad jų arba jiems perduotas turtas gali būti panaudotas arba yra gautas iš nusikalstamos veikos. Manoma, kad nauja straipsnio redakcija neturės didesnės reikšmės kovojant su neteisėtų pajamų gavimu, todėl šis BK pakeitimas toliau nėra analizuojamas.

[3] Baudžiamasis kodeksas papildytas 723 straipsniu, numatančiu išplėstinį turto konfiskavimą.

[4] Baudžiamasis kodeksas papildytas 1891 straipsniu, numatančiu atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą.

[5] 2003 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų konvencija prieš korupciją.

[6] 2005 m. vasario 24 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimas dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų Nr. 2005/212/TVR.

[7] 2012 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas dėl pareiškėjo - Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnis (2010 m. gruodžio redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

[8] 2013 m. gruodžio 18 d. priimtas sprendimas, kad bylą nagrinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija.  Tai bus pirmoji kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje dėl neteisėto praturtėjimo. Bylos nagrinėjimas numatomas 2014 m. sausio mėn.

[9] Pavyzdžiui, 2012 metų Generalinės prokuratūros veiklos ataskaitoje pažymima, kad 2012 metais tirti 107 nusikalstamo praturtėjimo atvejai (44 pradėti 2012, 60 – 2011 ir 3 – 2010), o iš jų iki 2012 metų pabaigos 11 buvo perduota teisminiam nagrinėjimui.

[10] 2013 m. vasario 22 d. Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-132-290/2013. Taip pat pažymėtina, kad būtent ši nutartis buvo apskųsta Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris savo sprendimą paskelbs jau š.m. gruodžio 18 d.

[11] Asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (BK 2 str. 1 d.). Veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (BK 3 str. 1 d. 1 sak.). BK Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (BK 3 str. 3 d. 1 sak.).

[12] Europos žmogaus teisių konvekcijos 7 str. 1 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 str. (Niekas negali būti laikomas kaltu padaręs baudžiamąjį nusikaltimą dėl veikimo ar neveikimo, kuris pagal jo padarymo metu galiojusius nacionalinius įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė negu ta, kuri buvo taikoma baudžiamojo nusikaltimo padarymo metu. Jeigu po nusikaltimo padarymo įstatymas nustato lengvesnę bausmę, tas įstatymas taikomas tam nusikaltusiam asmeniui).

[13] 2013 m. spalio 14 d. Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-799-245/2013.

[14] 2013 m. birželio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-496-354/2011; 2013 m. liepos 19 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-547-193/2013.

[15] Vilniaus miesto apylinkės teismas nuteisė E. Karalių ir nusprendė konfiskuoti per 1 mln. 675 tūkst. vertės turto. Jam skirta 13 tūkst. litų bauda. Apkaltinamasis nuosprendis buvo apskųstas ir dabar nagrinėjamas apeliacine tvarka.

[16] Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pranešimas Sėkmingai baigtas pirmasis FNTT tyrimas dėl neteisėtai įgyto turto [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. gruodžio 2 d.]

[17] Žaibiškai praturtėjęs 20-metis įklampino ir savo tėvus. Naujienų portalas delfi.lt [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. gruodžio 2 d.]

[18] Ženevos konvencija dėl vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 1930 m.

[19] Mokesčių administravimo įstatymo 421 str. Valstybės žinios Nr. IX-2112. Nuo 2013 m sausio 1 d. gyventojai VMI turi teikti informaciją apie sandorius grynaisiais pinigais, kurie viršija 50 000 litų sumą ir kurie nėra notarinės formos.

[20] Lietuvos Banko valdybos nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos juridinių asmenų gaunamų užsienio paskolų be valstybės garantijos ir užsienio ūkio subjektams suteikiamų paskolų įregistravimo Lietuvos Banke tvarkos patvirtinimo 2008  m. rugpjūčio 7 d. Nr. 123.

Susisiekite 
Advokatas, mokesčių konsultantas, teisės projektų vadovas
Telefonas 
+370 5 2691101
Faksas 
+370 5 2691010
Mobilus telefonas 
+370 612 11222
El. paštas 
laimonas.marcinkevicius@juridicon.lt