Print

Nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuoma/pardavimas jau 2010 metais nebuvo individuali veikla. Kodėl tik dabar apie tai sužinome?

2011-03-08 13:30
Mokesčių naujienos

PAKEITIMAI, PAKEITIMAI...

2010 m. lapkričio 23 d. Seimas priėmė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 6, 10, 12, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-1152, kuriuo pakeitė individualios veiklos sąvoką nustatant, kad nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veikla nebelaikoma individualia veikla. Tai reiškia, kad nuo šiol pajamos, gautos iš nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo/nuomos veiklos, apmokestinamos kaip ne individualios veiklos pajamos.

Minėtu įstatymu individualios veiklos pajamoms nustatytas lengvatinis 5 % gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas. Tačiau nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ar nuomos veikla nebėra laikoma individualia veikla, todėl iš jos gautoms pajamoms taikomas ne lengvatinis 5 %, o standartinis 15 % GPM tarifas.

Be to, pasikeitė ir bazė, nuo kurios skaičiuojamas GPM. Apskaičiuojant GPM bazę, iš gautų pajamų gali būti atimta tik nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų įsigijimo kaina (įskaitant su šio turto įsigijimu susijusius teisės aktuose nustatytus privalomus mokėjimus) bei su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai. Tuo tarpu leidžiamų atskaitymų, susijusių su individualios veiklos pajamų gavimu arba uždirbimu, ratas yra platesnis, jis, išskyrus tam tikras išimtis,  leidžiami atskaitymai apima visas įprastines šiai veiklai, su individualios veiklos pajamomis susijusias išlaidas.

Toks individualios veiklos sąvokos pakeitimas turi įtakos ir apmokestinimui valstybinio socialinio draudimo (VSD) bei privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokomis. Kadangi nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo/nuomos veikla nebėra laikoma individualia veikla, šia veikla besiverčiantiems asmenims nekyla prievolė mokėti VSD ir PSD įmokas.

Teisės aktai ATGAL neturėtų galioti

Apie tai, kad nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimas/nuoma neturėtų būti laikoma individualia veikla, buvo diskutuojama jau seniai. Tačiau įdomiausia tai, jog 2010 m. pabaigoje priimtu įstatymu nustatyta, kad šis pakeitimas taikomas apskaičiuojant ir deklaruojant  ne tik vėlesnių metų mokestinių laikotarpių, bet ir 2010 metų pajamas!  Vadinasi, nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuoma/pardavimas jau 2010 metais nebuvo individuali veikla. Tik kodėl tik dabar apie tai sužinome?

Šioje vietoje verta prisiminti mokesčių įstatymų galiojimo laike taisykles. Apskritai, bendrasis teisės aktų galiojimo laike principas yra tas, kad teisės aktai atgal negalioja (išimtis tėra viena – atsakomybę lengvinantys teisės aktai). Šis principas galioja ir mokesčių teisėje. Mokesčių įstatymams netgi taikomos specialios griežtesnės nuostatos dėl jų galiojimo laike: Mokesčių administravimo įstatymas įpareigoja Seimą užtikrinti, kad mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokesčio tarifą ar kitus esminius pakeitimus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos (ši taisyklė nėra taikoma su atitinkamų metų biudžetu susijusiems mokesčių įstatymų pakeitimams). Tuo tarpu nagrinėjamu klausimu buvo nuspręsta taikyti pakeitimus atgal – 2010 metams...

Akivaizdu, kad šiuo atveju nepaisyta bendrųjų teisės principų. Tai, kad GPM deklaracija už 2010 metus bus teikiama tik 2011 metais, nereiškia, kad 2010 metų pabaigoje galima keisti apmokestinimo taisykles už 2010 metus.  Gyventojai, 2010 metais versdamiesi nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo/nuomos veikla, galėjo pagrįstai tikėtis, kad jų gautos pajamos bus apmokestintos kaip individualios veiklos pajamos. Taikant GPM įstatymo pakeitimą atgaline data, pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas.

KAS BUS?

Teisės aktų negaliojimo atgal principas taikomas ne šiaip sau. Staiga priėmus minėtus pakeitimus, matyt, nespėta pagalvoti, kaip išspręsti dėl pakeitimų atsirandančius neaiškumus. Pavyzdžiui, įsivaizduokime situaciją, kad moteris, 2010 metais nedirbusi pagal darbo sutartį ir nesivertusi jokia kita veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo/nuomos veiklą, tais metais pastojo. Pagal 2010 m. pabaigoje padarytus pakeitimus šiai moteriai nekyla prievolės mokėti VSD įmokas už 2010 m. Taigi 2010 metais ji kaip ir lieka neapdrausta motinystės socialiniu draudimu.  Sodros pozicija šiuo klausimu kol kas nėra aiški.

Tuo tarpu dėl PSD Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) jau išaiškino: siekiant, kad nenutrūktų gyventojų, kurie 2010 metais vykdė tik nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo/nuomos veiklą ir nebuvo PSD drausti kitose kategorijose, draustumas, šių gyventojų sumokėtos PSD įmokos Sodrai bus (be gyventojų papildomo 5siki6imo dalyvavimo) užskaitytos jų, kaip savarankiškai PSD besidraudžiančių gyventojų, prievolėms įvykdyti.

Be to, pažymėtina, kad individualia veikla nebelaikoma tik nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo (EVRK 68.10 klasė, o jei veikla įregistruota iki 2008 m. sausio 1 d., tai EVRK 70.12 ir 70.12.10) ir nuomos (EVRK 68.20 klasė, o jei veikla įregistruota iki 2008 m. sausio 1 d., tai 70.20) veikla. Todėl labai tikėtina, kad gyventojai, vertęsi su nekilnojamuoju pagal prigimtį daiktu susijusia individualia veikla pagal kitas individualios veiklos klases, bandydami sumažinti GPM naštą, dalį iš nekilnojamojo turto veiklos gautų pajamų priskirskitai, nei turto  pardavimas ar nuoma, tačiau su nekilnojamuoju turtu susijusiai veiklai, iš kurios per 2010 m. gautų pajamų leidžiami atskaitymai yra galimi.   

Matyt, reaguodama į mokesčių mokėtojų nusiskundimus, vieną probleminių klausimų, būtent dėl leidžiamų atskaitymų už 2010 metus, VMI jau išsprendė, pateikdama išaiškinimą, kad gyventojai, kurie praėjusiais metais nuomojo nekilnojamąjį turtą arba juo prekiavo, galės mažinti 2010 metų apmokestinamąsias pajamas leidžiamais atskaitymais (nusidėvėjimo sumomis, kitomis su veikla susijusiomis išlaidomis).  Atsižvelgdama į Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintus principus, VMI išaiškino, kad apskaičiuojant apmokestinamąsias nekilnojamojo turto nuomos ir (ar) pirkimo – pardavimo pajamas už 2010 m., jeigu atitinkamą veiklą vykdęs gyventojas pageidauja, gali būti taikomos apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo taisyklės, galiojusios šių pajamų gavimo momentu, t.y. 2010 m. mokestiniu laikotarpiu.  Vadinasi, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, gyventojų patirtos išlaidos galės būti atimtos iš 2010 metais gautų nekilnojamojo turto nuomos ir (ar) pirkimo – pardavimo pajamų.

Tačiau kaip bus tuo atveju, jeigu asmuo kelis metus iš eilės patyrė vien nekilnojamojo turto gerinimo išlaidas, jokių pajamų iš to negaudamas, o tikėdamasis jas gauti 2011 ar vėlesniais metais? Pagal VMI išaiškinimą atrodo, kad tokio patirto nuostolio 2010 metais nebus iš ko atimti, o 2011 metais tai jau nebus laikoma leidžiamais atskaitymais. Įsivaizduokite, koks kiltų triukšmas, jeigu nei iš šio nei iš to per praėjusius metus sukauptais nuostoliais būtų uždrausta mažinti juridiniо asmenųс ateinančių metų pelną! J

Tokių ir panašių probleminių situacijų praktikoje tikrai yra ir bus. Belieka laukti, kokia bus VMI ir Sodros pozicija šiais klausimais.

KLAUSIMAI BE ATSAKYMŲ

Išanalizavus šią mokesčio įstatymo pakeitimo atgaline data situaciją, kyla klausimas, kokios priežastys lėmė sprendimą taikyti pakeitimus atgaline data? Ar po ilgų diskusijų nusprendus įvesti minėtus pakeitimus, tiesiog „nesismulkinta“ ir įforminta taip, tarsi pakeitimai būtų padaryti dar prieš metus? Gal visame mokesčio įstatymo pakeitimo procese niekas nepastebėjo, kad pažeidžiamos įstatymų galiojimo laike taisyklės? O gal valstybė, priimdama tokį sprendimą, gauna iš to naudos?

Gerai, kad bent VMI apskritai reaguoja į problemines situacijas ir ieško išeičių. Tačiau kaip iš teisinės pusės vertinti situaciją, kai mokesčių administratorius oficialiai paskelbia, jog Seimo priimtą įstatymą tam tikrais atvejais leidžiama ignoruoti? Kaip pasakė vienas garsus Lietuvos žmogus, „kas galėtų paneigti“, kad vieną dieną ta pati VMI nepersigalvos ir nepareikalaus vis dėlto taikyti įstatymą, nors ir pažeidžiantį pagrindinius teisės principus, visa apimtimi? O ir kaip turi jaustis kiti mokesčių mokėtojai, jau nukentėję dėl analogiškų situacijų praeityje?

Reziumuojant, galima pasakyti, kad, deja, Lietuvoje, pasirodo, viskas įmanoma, ir ši situacija matyt yra tik dar viena situacija, kai Lietuvos gyventojams kyla retorinis klausimas: „Ar tikrai teisinėje valstybėje gyvename?“