Print

Ką turi žinoti kontroliuojanti įmonė, kurdama tarpinę holdingo bendrovę, ir jos direktorius

2015-09-15 15:30
Teisės naujienos

Tarptautinio verslo praktikoje akcininkai ir įmonių grupes kontroliuojantys asmenys neretai naudojasi nominalių direktorių arba nominalių akcininkų paslaugomis. Tai yra, įmonės direktoriumi skiriamas fizinis asmuo, nors ir turintis įstatymų numatytą teisę ir kartu pareigą savarankiškai priimti teisėtus sprendimus dėl įmonės veiklos, tačiau faktiškai sprendimus priima jį skiriantys asmenys. Tokiu atveju direktorius tik pasirašo įmonės dokumentus, nekeldamas klausimo, ar konkretus veiksmas visiškai atitinka įmonės interesus. Lietuvoje šis klausimas nėra reguliuojamas įstatymu, tačiau verslo praktikoje taip pat egzistuoja tokie atvejai. Todėl ir Lietuvos teismai atitinkamose situacijose sprendžia su nominalaus (formalaus) direktoriumi susijusius klausimus.

Šiame straipsnyje nagrinėsime nominalių direktorių bei juos skiriančių asmenų atsakomybės vertinimo praktiką užsienio bei Lietuvos teismuose ir suformuluosime patarimus nominalius direktorius skiriantiems asmenims bei nominalių direktorių pareigas vykdantiems asmenims.

Conticorp byla Jungtinėje Karalystėje

Kai ofšorinės tarpinės holdingo kompanijos yra naudojamos kaip korporacijos dalis, gana dažnai vietinis direktorius būna paskirtas ir vykdo kontroliuojančios bendrovės nurodymus.[1]

Naujausia byla Jungtinės Karalystės Slaptosios Tarybos byla Central Bank of Ecuador and ors v Conticorp SA and ors iliustruoja, kad subjektai, besinaudojantys ofšorinėmis kompanijomis, kurioms vadovauja nominalūs direktoriai, turėtų nepamiršti, kad šių įmonių, valdymas turėtų būti vykdomas kaip bet kurio atskiro ir nepriklausomo juridinio asmens.

Minėtoje byloje Conticorp SA, kompanija įsteigta Ekvadore, esanti savininkė įmonės Groupo Financiero Conticorp SA (GFC) ir dviejų bankų (toliau – Bankai). Per Bankus Conticorp investavo į Interamerican Asset Management Fund Limited (IAMF). Per įvairius holdingus, Conticorp faktiškai valdė ir kontroliavo IAMF, ir jos direktorius Tayloras veikė pagal tiesioginius Conticorp nurodymus.

Dėl finansinio situacijos 1995 m. pabaigoje, Centrinis Ekvadoro Bankas, suteikė skubias paskolas Bankams, kad apsaugotų juos nuo bankroto. Tuo pačiu Centrinis Ekvadoro Bankas tapo pagrindiniu Bankų kreditoriumi. Per tris pervedimus, atliktus 1995-1996 m. (the GDR Transactions), IAMF pervedė įmonei Conticorp iš esmės visą savo turtą, kurį sudarė vertingas paskolų portfelis ir palūkanos iš įvairių kompanijų, kurių bendra nominali vertė siekė daugiau nei 190 mln. JAV dolerių (toliau – Portfelis). Mainais Conticorp išdavė įmonei IAMF Tarptautinio Depozitoriumo Pakvitavimus ir kitus vertybinius popierius savo dukterinėje įmonėje, GFC.

Esminė aplinkybė ta, kad vertybiniai popieriai, kuriuos gavo IAMF, buvo žymiai mažesnės vertės nei Portfelio vertė. Tuo metu, kai Portfelis buvo perleidžiamas, "Negalėjo sąžiningai būti laikomi, turintys tokią pačią vertę, arba bent panašią vertę, atitinkančią [Portfeliui]". Be to, byloje konstatuota, kad nebuvo jokių realistiškų perspektyvų, kad IAMF parduos Tarptautinio Depozitoriumo Pakvitavimus atviroje biržoje, taigi, iš esmės IAMF sumokėjo 190 mln. JAV dol. už vertybinius popierius, kurie iš tikrųjų buvo beverčiai.

Remiantis šiais faktais, atrodo aišku, kad šiuo atveju perleidimo sandoriui vadovavo akcininkė - Conticorp - siekdama neteisėtai išgauti naudos iš jos nesugebančių atsiskaityti susijusių įmonių, kol Centrinis Bankas nepasinaudojo savo teisėmis kaip kreditorius dėl likusio vertingo turto.

Slaptosios Tarybos nagrinėti klausimai

Anksčiau straipsnyje minėtoje byloje, IAMF padavė ieškinius Conticorp ir kitiems Atsakovams, remiantis tuo, kad jie nesąžiningai padėjo savo statytiniui Taylorui pažeisti fiduciarinę pareigą. Išanalizavęs GDR pervedimų aplinkybes, Centrinis Bankas prisijungė prie IAMF ieškinių prieš Conticorp. Slaptojoje Taryboje ieškiniai buvo analizuojami šiais klausimais: ar klausydamas instrukcijų, duotų įmonės Conticorp, vietoj to, kad priimtų savarankiškus sprendimus, direktorius Tayloras pažeidė savo pareigas įmonei IAMF; ar Conticorp ir kiti Atsakovai yra kalti dėl nesąžiningo asistavimo Taylorui pažeidžiant jo pareigas.

Slaptoji Taryba grįžo prie Atsakovų sąžiningumo analizės byloje: “[Slaptosios Tarybos] Kolegija atsižvelgdama į aplinkybes, peržiūrėti, ar buvo pagrindas bendrai išvadai dėl sąžiningumo, kurią padarė žemesni teismai, neanalizuodami aspektų, susijusių su pervedimais, kai nustatinėjo, ar tai tarnavo IAMF ar išimtinai tik Atsakovų interesams”.                                   

Nominalūs direktoriai (statytiniai) ir fiduciarinės pareigos

Slaptoji Taryba konstatavo, kad “visi įrodymai pagrindžia, kad IAMF visais atvejais veikė remdamasi Atsakovų instrukcijomis”.

Kaip lordas Denningas sakė byloje Boulting v Association of Cinematograph Technicians, nėra nieko blogo, kad direktorius yra paskiriamas akcininko, atstovauti jo interesus, “kol direktoriui yra paliekama laisvė pačiam priimti sprendimus kompanijos, kuriai jis dirba, interesams. Bet jeigu jis yra susaistomas tvarkyti kompanijos reikalus taip, kaip reikalauja jį skiriantis asmuo, tai, be jokios abejonės, neteisėta”.

Tuo remdamasi, Slaptoji Taryba, konstatavo, kad Tayloras pažeidė savo įsipareigojimus IAMF: o konkrečiai jo pareigą priimti nepriklausomus sprendimus bei veikti taip, kad jo veiksmai būtų suvokiami kaip veikimas labiausiai atitinkant IAMF interesus. Jeigu jis būtų sprendęs nepriklausomai ir aiškinęsis, ar GDR perleidimai yra naudingi IAMF interesams, jis neabejotinai būtų priėjęs išvadą, kad GDR perleidimai kompanijos interesų neatitinka ir nebūtų nulėmęs kompanijos veiksmų dėl šių perleidimų.

Faktas, kad Tayloras buvo paskirtas nominaliu direktoriumi ir gavo tik 2,500 svarų sterlingų per metus už savo paslaugas, laikytinas nereikšmingu: atlyginimo dydis, direktoriaus paskyrimo aplinkybės ir būdas negali atleisti jo nuo turimų pareigų, susijusių su direktoriaus veikla[2].

Ankstesnėje Didžiosios Britanijos teismų 1980 m. nagrinėtoje byloje Lohnro Ltd v. Shell Petroleum Co Ltd, Lordas Diplockas pareiškė, kad įmonės direktoriai turi pareigą veikti geriausiais įmonei interesais, kurie apima ne vien išimtinai akcininkų, bet ir kreditorių interesus.

Tuo tarpu Lietuvoje įmonės vadovų atsakomybės klausimas šiais aspektais buvo nagrinėjamas jau nuo 2006 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-7-266/2006[3], kurioje teismas išaiškino, jog įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, įmonės interesų nepriešpastatyti visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas. Teismas taip pat pažymėjo, kad vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, todėl nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

Kita vertus, vertindami vadovo atsakomybės taikymo klausimą, teismai nurodo, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo, todėl jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, t. y. prieštarautų vadovavimo bendrovėms tikslams plėtoti verslą[4]. 

Nominalių direktorių vertinimas Lietuvos civilinių bylų teismų praktikoje

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalis nurodo, kad valdybos organo narys, nevykdantis ar netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK ar steigimo dokumentuose, privalo žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Kaip būtų sprendžiamas atsakomybės klausimas, jei žala juridiniam asmeniui atsirado tiesiogiai dėl direktoriaus veiksmų, sprendimų, kuriuos jam įsakė priimti jį paskyręs asmuo (tikrasis naudos gavėjas, kontroliuojanti įmonė ar kt.)?

Toliau straipsnyje pateiksime pavyzdžius, kaip Lietuvos teismai vertina nominalius direktorius (statytinius) spręsdami civilines bylas.

1. Civilinėje byloje teismai sprendė, kad O. F. buvo nenustatyto asmens statytinis ir Sutartimi UAB „Roleda“ akcijas faktiškai įgijo ne O. F., o šis asmuo, todėl sandoris laikytinas tariamuoju. Teismas šią išvadą padarė atsižvelgdamas į tai, kad įmonės dokumentų perdavimo akte nenurodyta, kiek ir kokių dokumentų perduota, o įmonės turto perdavimą liudijančių dokumentų visai nėra; į tai, kad atsižvelgiant į O. F. asmenybę yra labiau tikėtina, kad jis nesuprato pasirašomų dokumentų turinio. Teismo vertinimu,  atsakovai kaip UAB „Roleda“ įsteigėjai ir atsakingi bei rūpestingi verslininkai turėjo nedelsdami sudaryti perduodamo viso įmonės turto sąrašą ir tinkamai jį perduoti pirkėjui, tačiau elgėsi nesąžiningai ir to nepadarė, nes realiai įmonės vadovu išliko atsakovas R. Š. Tokiais veiksmais atsakovai siekė ne to, kaip tokių sandorių atveju įprasta, kad atsakovas O. F. perimtų bendrovės akcijas, ketindamas tęsti jos veiklą, o sudaryti sąlygas išvengti bendrovės savininkams ir vadovui tenkančių pareigų bei galinčios kilti civilinės atsakomybės.[3]

 2. Kitoje civilinėje byloje teismas konstatavo, kad faktiškas įmonės akcijų savininkas ir direktorius buvo (toliau tekstas - tik Klientams).

Nominalių direktorių vertinimas Lietuvos baudžiamųjų bylų teismų praktikoje

Lietuvos teismuose susiduriama su nominalių direktorių skyrimo ir jų atsakomybės apimties aiškinimo problema ne tik civilinės, bet ir baudžiamosios atsakomybės taikymo atveju.

1. Baudžiamojoje byloje dėl turto iššvaistymo kasatorius nesutiko su teismų išvadomis, kad faktinis bendrovės (UAB „L“) vadovas, kokiu įvardytas nuteistasis R. L., nėra Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes jis neturėjo jokių teisiškai apibrėžtų įgalinimų vadovauti bendrovei, įstatymiškai nebuvo nei jos direktorius, nei akcininkas ar pan. Pažymėtina, kad pagal BK 184 straipsnį atsakomybė numatyta tam, kas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Taigi, šios nusikalstamos veikos subjektas svetimam turtui turi tam tikrus įgalinimus, pvz., tai gali būti asmuo, kuriam tas turtas patikėtas einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių pagrindu, kai asmuo turtą turi savo žinioje, pvz., kai dėl savo užimamų pareigų turi teisę duoti nurodymus dėl turto panaudojimo ir pan. Bet kokiu atveju reikšminga tai, kad kaltininkas neteisėtai iššvaisto svetimą, jam nepriklausantį turtą pasinaudodamas situacija, kai teisėto savininko turtas yra patikėtas kitam asmeniui ar yra kito asmens žinioje. Jei turtas iššvaistomas bendrininkaujant keliems asmenims, taikomos BK 24 straipsnio nuostatos. Tai reiškia, kad, nustačius bendrininkavimą, nusikalstamos veikos bendrininkai atsako už bendromis pastangomis padarytą turto iššvaistymą.

Nagrinėjamoje byloje pagal BK 184 straipsnio 2 dalį R. L. nuteistas kartu su V. G., kuris turto iššvaistymo metu buvo UAB „L“ direktoriumi ir šių pareigų pagrindu buvo atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį minėtos bendrovės turtą. Nustatyta, kad abu jie veikė kaip bendrininkai: R. L. davė atitinkamus nurodymus V. G., o šis juos vykdė ir, pasinaudodamas užimamomis pareigomis, t. y. tuo, kad UAB „L“ turtas formaliai buvo jam patikėtas ir buvo jo žinioje, atliko veiksmus, dėl kurių bendrovė neteko jai priklausančio turto – grynųjų pinigų. Taigi, nagrinėjamu atveju neteisėtas svetimo turto iššvaistymas padarytas dviejų asmenų bendromis pastangomis (BK 24 straipsnis), todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad bent vienas iš bendrininkų (šiuo atveju – V. G.) svetimam turtui, kaip direktorius, turėjo atitinkamus įgalinimus. Tai, kad R. L. buvo faktinis UAB „L“ vadovas, o V. G. iš esmės jo statytinis direktorius, vykdęs paties R. L. priimtus sprendimus, teismai pripažino įrodyta.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino su UAB „L“ veikla susijusių liudytojų, nuteistojo V. G. parodymus, kurių pagrindu nustatė, kad R. L. per V. G. realiai disponavo UAB „L“ piniginėmis lėšomisbei atskleidė tai parodančius faktus.

Kasaciniame skunde pateikti loginiai samprotavimai dėl galimų R. L. motyvų (esą jis neturėjo tikslo dirbti be atlygio), dėl tikrųjų UAB „L“ akcininkų ar darbuotojų galimybės patiems spręsti bendrovės veiklos klausimus ir pan. nėra teisiniai argumentai, leidžiantys teigti apie teismo padarytų išvadų nepagrįstumą. Be to, deklaratyviais laikytini teiginiai, esą teismai neatskleidė nuteistojo R. L., kaip faktinio bendrovės vadovo, veiklos (kuo ji pasireiškė). Tiek iš inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašymo, tiek iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nustatytos faktinės aplinkybės, parodančios R. L. vaidmenį UAB „L“ veikloje, konkretūs V. G., per kurį veikė R. L., veiksmai, iš jų ir tai, kaip minėta bendrovė neteko piniginių lėšų. Beje, teismai nustatė, kad nors formaliai, kaip bendrovės direktorius, dokumentus pasirašydavo V. G., tačiaubūtent R. L. sprendė UAB „L“ verslo, darbuotojų priėmimo (netgi prisistatydavo direktoriumi ar akcininku), iš jų – ir disponavimo piniginėmis lėšomis, klausimus, pateikdavo sąskaitas-faktūras, jam (R. L.) buvo perduodami grynieji pinigai ir t. t.[7]

2. Kitoje baudžiamojoje byloje teismas (toliau tekstas - tik Klientams).

Direktoriaus atsakomybė įmonės tyčinio bankroto atveju

Be aukščiau pateiktų įvairių atsakomybės atsiradimo pavyzdžių, nereikėtų pamiršti, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta tyčinio bankroto sąvoka. Tyčinis bankrotas suvokiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Negana to, Įmonių bankroto įstatymas įtvirtina prezumpcijas, kada bankrotas laikomas tyčiniu:

1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys;

2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930(1) straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

Be to, Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnis nurodo atsakomybės taikymo taisykles, nustačius tyčinį bankrotą. Likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo laikoma, kad bankroto metu dėl asmens tyčinės veikos susidarę kreditoriaus reikalavimai buvo tenkinami paskiausiai.

Tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad tyčinį įmonės bankrotą sukėlė įmonės direktorius, remiantis šiomis įstatymo nuostatomis, jis turėtų atlyginti padarytą žalą.  Atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė nustatytą ir už neveikimą, kuris sukėlė įmonės bankrotą, galima daryti išvadą, kad, kaip ir Conticorp bylos atveju, nominalus (statytinis) direktorius galėtų būti pripažįstamas atsakingu (be to, tokiam direktoriui atsakomybė galėtų kilti ir pagal CK 2.87 straipsnį, kaip pažeidus pareigą elgtis juridinio asmens atžvilgiu sąžiningai ir protingai, jeigu dėl tokio pažeidimo įmonei atsirado žalos).

Patarimai direktorius skiriantiems akcininkams ir kontroliuojančioms įmonėms

• Visų pirma, reikėtų atsiminti, kad tarpinė holdingo kompanija yra atskiras teisinis subjektas ), ir kad direktorius (valdybos nariai) turi turėti pareigas elgtis kompanijos interesais. Direktoriams turėtų būti leista (toliau tekstas - tik Klientams).

 


[1 Dėl susijusių įmonių ryšio kontroliuojanti bei dukterinės įmonės laikomos įmonių grupe. Tokiu būdu tarsi susikuria organizacinis vienetas, sudarytas iš atskirų juridinių asmenų, kuriuos sieja intensyvūs tarpusavio ryšiai, ir kurio pagrindinis tikslas – ekonominis, ir šis vienetas paprastai vadinamas įmonių grupe.

[2] Lessons for nominee directors and their appointing shareholders. 2015-08-14, CMS Law-Now.

[3]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006.

[4] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d.  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014.

[5] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2014.

[6] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2011.

[7] Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1105/2014.

[8] Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1617/2014.

[9] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2013.

[10] Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2014 m. sausio 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1/2014.

[11] Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 1A-47/2011.

[12] Pavyzdžiui, Maltoje kai kurios įmonės, teikiančios įmonės administravimo ir nominalių direktorių paslaugas, vien tik už vienos įmonės sutarties peržiūrą (užimančią daugiau nei 30 min. laiko), kurią atlieka nominalus direktorius, ima 125 EUR mokestį.

Susisiekite 
Advokatas, mokesčių konsultantas, teisės projektų vadovas
Telefonas 
+370 5 2691101
Faksas 
+370 5 2691010
Mobilus telefonas 
+370 612 11222
El. paštas 
laimonas.marcinkevicius@juridicon.lt