Print

Europos Komisija ir agresyvus mokesčių planavimas: karas tęsiasi?

2013-01-28 13:30
Publikacijos

Europos Sąjungos valstybės narės praranda didžiules nacionalinių biudžetų pajamas, nes mokesčių planavimas tampa vis sunkiau kontroliuojamas, kai tarptautinės korporacijos, tokios kaip „Google“, „Amazon“ ar „Starbucks“, Europoje sugeneruojančios milijardus eurų pajamų, sugeba sumažinti savo mokestinę naštą ir praktiškai išvengia pelno apmokestinimo. Europos Komisija, siekdama kovoti su tokiu agresyviu mokesčių planavimu, pernai metų gruodžio pradžioje priėmė dvi rekomendacijas, kuriose valstybėms narėms pateikė kovos su mokesčių slėpimu ir vengimu veiksmų planą, skirtą šiai problemai įveikti ir atgauti nesurinktas nacionalinių biudžetų lėšas. Valstybės narės raginamos kuo skubiau sudaryti bendrus „mokesčių rojų“ juoduosius sąrašus ir taikyti tokioms jurisdikcijoms vienodas priemones, bei sugriežtinti dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis. Vis dėlto, šios rekomendacijos neturi privalomos teisinės galios, jose pateikti nurodymai gana abstraktūs ir ne pakankamai tikslūs, o valstybėms narėms paliekama plati kompetencija jas interpretuoti skirtingai. Taip pat labai tikėtina, kad valstybės narės nepasiduos šiam Europos Komisijos spaudimui ir bus toliau linkusius atsisakyti dalies savo viešųjų pajamų taip siekdamos išlaikyti investicijas. Taigi labai abejotina, kad artimiausiu metu Europos Sąjungos mastu bus pasiekti numatyti rezultatai ir šis Europos Komisijos planas, labiau paveiktas polinio kai kurių valstybių spaudimo nei siekio padėti valstybėms narėms susigrąžinti prarandamas pajamas, bus įgyvendintas.

Europos Sąjungos mastu, siekiant sukurti visuotinai priimtinas mokesčių sistemas ir užtikrinti tinkamą vidaus rinkos bei nacionalinių režimų funkcionavimą, ilgą laiką buvo siekiama panaikinti dvigubo apmokestinimo riziką. Vis dėlto pastaruoju metu, valstybėms narėms bandant esamomis rinkos sąlygomis užsitikrinti pakankamas nacionalinių biudžetų pajamas, vis dažniau susiduriama su tokiais reiškiniais, kaip „agresyvus mokesčių planavimas“, mokesčių vengimas bei mokesčių slėpimas, dėl kurių prarandama nemaža dalis biudžetų pajamų. Dėl tokios situacijos sunerimo ne tik valstybių politikai, bet ir žiniasklaida, kurioje paskutiniu metu itin padažnėjo pranešimų apie tarptautinių korporacijų mokesčių planavimo schemas. Tarptautinę veiklą vykdančios įmonės, įskaitant tokias kaip „Google“, „Amazon“ ar „Starbucks“, pasinaudoja įvairiais mokesčių skirtumais atskirose jurisdikcijose, todėl savo mokestinę naštą sumažina iki minimumo ir praktiškai išvengia pelno apmokestinimo, nors Europos Sąjungoje sugeneruoja milijardus eurų pajamų. Naujausiais Europos Komisijos skaičiavimais kasmet dėl tokios apgalvotos mokestinės naštos mažinimo, įskatinat ir mokesčių vengimą bei slėpimą, Europos Sąjungos valstybės narės bendrai netenka apie 1,3 trilijono eurų biudžetų pajamų. Siekdama ištaisyti šią situaciją arba ją bent jau sušvelninti, Europos Komisija 2012 m. gruodžio 6 d. valstybėms narėms paskelbė dvi rekomendacijas, kurias įgyvendinant turėtų būti sėkmingai kovojama su tokiu pajamų praradimu.

Pirmoji Europos Komisijos rekomendacija Nr. 2012/771/ES skirta priemonėms, kuriomis trečiosios šalys yra skatinamos laikytis minimalių gero mokesčių srities valdymo standartų. Rekomendacija orientuota į tai, kad turi būti imamasi veiksmų prieš „mokesčių rojus“, kuriuos valstybės narės pagal numatytus kriterijus turėtų įtraukti į nacionalinius juoduosius sąrašus. Šiuo metu skirtingose valstybėse narėse „mokesčių rojaus“ sąvoka yra apibrėžiama skirtingai, o tai lemia nevienodas kovos su šiuo reiškiniu taisykles. Dėl šių priežasčių sandoriai gali būti sudaromi naudojantis šalių, kuriuose teisės aktai švelniausi, sistemomis, todėl valstybės narės yra skatinamos identifikuoti „mokesčių rojus“ pagal bendrus rekomendacijoje pateiktus kriterijus, juos įtraukti į nacionalinius juoduosius sąrašus ir taikyti jiems vienodas priemones tam, kad būtų panaikinamos galimybės piktnaudžiauti šalių teisiniais skirtumais. Europos Komisijos nuomone, tai būtų signalas, po kurio būtų galima pradėti keisti galiojančius valstybių susitarimus dėl mokesčių, o dėl tokių priemonių pranyktų paskatos investuoti į „mokesčių rojus“. Vis dėlto galima abejoti, ar pasirinktas būdas rekomendacijos įgyvendinimui yra tinkamiausias ir ar valstybės narės sugebės tinkamai pasinaudoti savo kompetencija.

Remiantis rekomendacijos nuostatomis, trečiųjų šalių įtraukimas į nacionalinius juoduosius sąrašus turėtų būti pagrįstas minimaliais gero mokesčių srities valdymo standartais. Taigi trečioji šalis turėtų būti laikoma neatitinkančia minėtų standartų, jei ji vengia veiksmingo keitimosi informacija arba taiko žalingas mokesčių priemones verslo apmokestinimo srityje. Kitaip tariant, trečioji šalis, atitinkanti bent vieną iš šių dviejų kriterijų, numatytų rekomendacijoje, tūrėtų būti įtraukta į juodąjį sąrašą. Vis dėlto, valstybėms narėms paliekant teisę pačioms vertinti, ar tam tikra šalis atitinka vieną iš šių kriterijų, labai tikėtina, kad 27 nacionaliniu lygmeniu sudaromi juodieji sąrašai skirsis ir nebus užtikrinamas automatiškas teritorijų įtraukimas į juos. Tokią išvadą galima daryti dėl to, jog šalys, kuriose legaliai teikiamos nominalių direktorių, akcininkų paslaugos, kuriose nėra viešų įmonių ar akcininkų registrų, galės būti traktuojamos įvairiai: vienu atveju bus laikomos atitinkančiomis rekomendacijos standartus, o kitu – traukiamos į juoduosius sąrašus, ir visa tai priklausys nuo valstybių narių vykdomos vidaus politikos.

Siekiant apibrėžti, kas yra vengimas keistis informacija, rekomendacijos priede pateikiami Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) kriterijai, taikomi vertinant jurisdikcijas, tačiau nenumatomos gairės kaip šiais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi. Be to, Komisija nenurodė, ar valstybės narės remdamosi šiais kriterijais turi vadovautis EBPO praktika, ar gali juos taikyti savo nuožiūra. Pavyzdžiui, pati EBPO, sudarydama „mokesčių rojų“ sąrašą, į jį įtraukia ne visas šalis, turinčias tam tikrą žalingą mokesčių srities valdymo standartą, todėl nėra objektyviai aišku, kas konkrečiai lemia tai, kad šalis, neatitinkanti tam tikrų kriterijų, gali būti laikoma atitinkančia šiuos standartus. Be to, nuolat trumpinamas EBPO juodasis sąrašas šiuo metu yra „tuščias“, nes jame nėra įtraukta jokia pasaulio šalis, o pilkajame paliktos tik trys: Gvatemala, Nauru ir Niujės sala, kai tuo tarpu tokios jurisdikcijos, kaip Panama, Mergelių salos ar Honkongas, beveik visuotinai laikomos mokesčių paslapties šalimis, EBPO vertinamos kaip šalys, netaikančios žalingų mokesčių srities valdymo standartų. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, kad nėra visuotinai aiškių kriterijų, kurie leistų objektyviai nustatyti, kurios jurisdikcijos turi būti laikomos neatitinkančiomis minimalių gero mokesčių srities valdymo standartų, ir kad pačios EBPO atliekamas jurisdikcijų suskirstymas yra labai politizuotas procesas. Taigi, nors šie kriterijai galėtų padėti išspręsti kai kurias valstybių narių mokestines problemas, kyla rimtų abejonių, ar Europos Komisijos pasirinktas kovos su mokesčių vengimu būdas bus pakankamai veiksmingas ir nebus paveiktas politinės įtakos, nes pačios valstybės narės savarankiškai spręs, kokios jurisdikcijos turi būti įtraukiamos į jų juoduosius sąrašus.

Antrasis Europos Komisijos numatytas kriterijus, kuris turėtų padėti identifikuoti „mokesčių rojus“, veda prie žalingos apmokestinimo praktikos ir apima ES Verslo apmokestinimo elgesio kodekso standartus. Šio kodekso atspirties taškas – priemonių, kurios leidžia mažesnį faktinį užsienio subjektų apmokestinimo lygį nei tas, kuris paprastai yra taikomas trečiosiose šalyse, egzistavimas. Tačiau toks apmokestinimas taip pat savaime nenulems jurisdikcijų įtraukimo į juoduosius sąrašus, nes kai kurie „mokesčių rojai“ gali nuspręsti padaryti minimalius teisės aktų pakeitimus ir taip sumažinti faktinį apmokestinimą vidaus subjektams tam, kad jie nebūtų laikomi žalingomis mokesčių jurisdikcijomis. Žinoma, tai neišvengiamai pakoreguotų šių jurisdikcijų pajamas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jos galėtų būti kompensuojamos, pritraukiant papildomas mokesčių planavimo schemas. Taigi tokios teritorijos nebebūtų laikomos pažeidžiančiomis minimalius gero mokesčių srities valdymo standartus, bet išliktų patraukliomis tiesioginėms užsienio investicijoms ir skatintų agresyvų mokesčių planavimą, o žalinga mokesčių konkurencijos problema liktų neišspręsta.

Kitoje Europos Komisijos rekomendacijoje Nr. 2012/772/ES siūlomi problemų, susijusių su „agresyviu mokesčių planavimu“, sprendimo būdai. Valstybės narės raginamos sugriežtinti savo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, kad jomis nebebūtų naudojamasi, siekiant išvengti sąžiningo mokesčių mokėjimo. Kartu Europos Komisija siūlo priimti ir bendrą kovos su piktnaudžiavimu taisyklę, pagal kurią valstybės narės galėtų nepaisyti dirbtinių susitarimų, vykdomų mokesčių vengimo tikslais, ir rinkti mokesčius atsižvelgdamos į faktinę ekonominę prasmę. Nors Europos Komisijos tikslai atrodo daug žadantys, tačiau taip pat galima abejoti ir šioje rekomendacijoje deklaruojamų rezultatų efektyvumu, nes numatytas dvigubo neapmokestinimo panaikinimas apimtų tik tas situacijas, kai pajamos apskritai nėra laikomos mokesčio objektu. Kadangi pajamoms gali būti taikomas nulinis mokesčio tarifas, maža dalis pajamų gali būti apmokestinama dėl dirbtinai siauros mokesčio bazės arba mokėtinų mokesčių suma gali būti dirbtinai sumažinama į atskaitymus įtraukiant nepatirtas išlaidas, tokia Europos Komisijos pozicija yra per ne lyg siaura, jei ji iš tiesų ketina kovoti su agresyviu mokesčių planavimu. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad kai kurių valstybių mokesčių įstatymai yra gana neaiškūs, todėl tai visada didina dvigubo neapmokestinimo riziką ir sudaro sąlygas išvengti mokesčių sumokėjimo. Taigi, galima svarstyti, ar, siekiant efektyviai kovoti su „agresyviu mokesčių planavimu“, Europos Komisija neturėjo labai mažo apmokestinimo atvejų prilyginti neapmokestinimui ir rekomendacijoje numatyti tokias nuostatas, kurios turėtų didesnį efektyvų poveikį valstybėms narėms, siekiančioms susigražinti prarandamas biudžetų pajamas.

Rekomendacijoje numatytos bendros kovos su piktnaudžiavimu taisyklės praktinė reikšmė taip pat kelia tam tikras abejones. Pavyzdžiui, Lietuvos Mokesčių administravimo įstatyme panašios formuluotės bendroji kovos su piktnaudžiavimu norma įtvirtinta 69 straipsnyje, tačiau ji neišsprendžia visų problemų, kai susiduriama su mokesčių vengimo atvejais. Be to, tokios taisyklės įtvirtinimas nacionaliniuose įstatymuose, nelemia jos sukūrimo, kadangi draudimo piktnaudžiauti teise principas yra bendrasis bet kurios teisinės valstybės principas, todėl jo įtvirtinimas norminiuose teisės aktuose pats savaime nesukelia naujų pasekmių. Mažai konkretumo suteikia ir Europos Komisijos pasirinktos sąvokos šiai taisyklei apibūdinti, nes sunku objektyviai tiksliai apibrėžti, kas yra „dirbtinis susitarimas“ ar „esminis tikslas“, o valstybei, kurioje išvengiama mokesčių sumokėjimo, nustatyti, ar kitoje šalyje pasirinkta struktūra yra dirbtinė ir nepadeda realaus verslo tikslams, ne mažiau sudėtinga. Taigi Europos Komisija, siekdama realiai užkirsti kelią „agresyviam mokesčių vengimui“, turėjo orientuotis į kriterijus, kuriais remiantis būtų bandoma nustatyti, ar apmokestinimo tvarka iš tiesų yra dirbtinė.

Atsižvelgiant į abejose rekomendacijose Europos Komisijos nustatytas priemones, vargu ar galima tikėtis, kad artimiausiu metu bus pasiektas numatytas rezultatas, todėl ir šis bandymas kovoti su „agresyviu mokesčių planavimu“, greičiausiai, nepasieks užsibrėžtų tikslų. Jei visos šios priemonės būtų imtos įgyvendinti, tai paliestų ne tik trečiąsias šalis, bet ir dalį pačių valstybių narių, nes kai kurios dėl griežtesnio apmokestinimo reglamentavimo rizikuotų prarasti savo investicinį pranašumą. Taigi tikėtina, kad daliai Europos Komisijos siūlymų pritarti nebus linkos pačios narės. Komisijos pateiktos rekomendacijos iš esmės neturi ir privalomos teisinės galios, todėl konkrečių valstybių narių veiksmai priklausys tik nuo jų vidaus politikos, t. y. jos pačios galės apsispręsti, kiek detaliai vadovautis šiomis rekomendacijomis. Tai neišvengiamai nepasieks bendro, visa apminančio rezultato, nes mažai tikėtina, kad visos 27 valstybės narės sudarys analogiškus juoduosius sąrašus ar pakeis visas sudarytas dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis. Antra vertus, tai gali būti vienintelis būdas bent iš dalies įgyvendinti šių rekomendacijų nuostatas. Be to, visam šiam procesui, neabejotinai, nemažą įtaką padarys ir politiniai veiksniai, kurie gali lemti tai, kad pačios valstybės narės, siekdamos išlaikyti investicijas, ir toliau bus linkusios atsisakyti dalies savo viešųjų pajamų. Trumpai tariant, Europos Komisijos siūlomų veiksmų planas ilgalaikėje perspektyvoje gali būti vertinamas nebent tik kaip pirmas žingsnis, vedantis link bandymų apmokestinti tarptautinių korporacijų pelną, valstybėms narėms siekiant susigrąžinti prarandamas pajamas.

 

Susisiekite 
Advokatas, mokesčių konsultantas, teisės projektų vadovas
Telefonas 
+370 5 2691101
Faksas 
+370 5 2691010
Mobilus telefonas 
+370 612 11222
El. paštas 
laimonas.marcinkevicius@juridicon.lt